Kultūros, meno žmogų pirmiausia matau kaip intelektualą, stiprią įdomią asmenybę, kuriančią ir nepailstančią tikėti, kad menas išgelbės pasaulį. Tokiam žmogui rūpi, ką į pasaulį atneša jo žodžiai, veiksmai. Tokiam žmogui skauda viso pasaulio žaizdos. Toks žmogus gyvena tam, kad rastų raktą į apleistą sielą, kad įsiskverbtų į pažeistą mąstymą, kad vėl ir vėl statytų pasaulį iš naujo. Toks žmogus suburia aplink save kūrybišką bendraminčių kolektyvą, gebantį dalyti geras emocijas, dvasingus išgyvenimus, iškelti iki skausmo veriančius klausimus, panardinti į gilius apmąstymus ir nuskaidrinti dieną lengvabūdišku juoku. Tai tokius žmones norėčiau sutikti savo gyvenimo kelyje – kad turėčiau į ką lygiuotis, kad turėčiau iš ko mokytis, kad ir aš turėčiau ką duoti… Nekenčiu chamiškumo. Gal net bijau jo, nes jaučiuosi visiška bejėgė prieš šlykščius, įžeidžius žodžius, smurtą, nepagarbą, absurdiškus dergalus. Nejučia susigūžtu, kai išgirstu bolševizmo kūrėjui prilygstančius lozungus – jovalas, bardakas, vagys, į teismą juos, daloj buržuaziju, daloj vragov proletarijata, nashe delo pravo… Kas turi dėtis žmogaus sieloje ir galvoje, kad vos įžengęs į naują, iki tol nepažintą aplinką, jis tuoj pat pradėtų kapoti galvas iškiliausioms asmenybėms ir griautų visa, kas ne vienerius metus kurta dideliu atsidavimu, nuoširdžiu darbu? Kaip apskritai gali kultūros, meno žmogus taškytis tokiais nepagrįstais kaltinimais, taip neatsakingai dergti tuos, kurie dirbo neskaičiuodami nei savo laiko, nei jėgų? Nežiūrint to, kad visada atsiras besidžiaugiančių ir rankas trinančių (neva pagaliau baigėsi trijų poniučių klestėjimo metas), reikia būti aklam, kad nematytum, kas yra sukurta, pasiekta ir pripažinta. Rokiškis turi (labai nenorėčiau, kad šis veiksmažodis įgautų būtąjį laiką) daugybę renginių ir projektų, kuriais gali didžiuotis. Nesiruošiu pateikti sąrašo. Gal tiesiog naujajam direktoriui reikėtų pačiam daugiau pasidomėti. Visgi, atėjo į stiprią kultūrą, suformavusią daugybę gražių, prasmingų tradicijų. Ar sukūrė ką nors panašaus? Ar sustiprino ankstesnius kolektyvus? Ar paliko tradicijų kituose rajonuose?

Labai neprotinga ketvirtą dešimtį gyvuojantį festivalį pašaipiai vadinti Šventa Karve. Taip, šventa. Nes intelektualiam žmogui teatras yra šventovė. Sutinku, kad pavadinimas yra atgyvenęs, bet jis atspindi sukūrimo istoriją. Tai jau yra stiprus prekės ženklas, puikiai reprezentuojantis Rokiškį. Kam taip ciniškai švaistytis „karvėm“ ir tyčiotis lipdant naujus pavadinimus. Labai tikiuosi, kad pasiūlymas pavadinti festivalį „Sūris“, buvo tiesiog pokštas, nes koks normalus žmogus galėtų teatrų (profesionalių teatrų) festivalį vadinti maisto produktais? Kas atvažiuos į tokį festivalį? Tokie patys pokštininkai? Smagu, bet tai jau bus kitas festivalis. Bet koks festivalio pavadinimo keitimas reikštų tradicinio festivalio pabaigą, o naujam festivaliui sukurti reikia viską pradėti iš naujo, įskaitant rėmėjų paiešką, teatrų priviliojimą į ne itin strategišką Lietuvos kampelį…

Sugriauti galima greitai, tai ir yra daroma. Džiaugiuosi, kad dėl šių įvykių verda diskusijos, nes tai įrodo, kad yra apie ką kalbėti, yra ką griauti. O kas toliau? O kas bus sukurta? Direktorius ilgai neužsibus ir mūsų rajone. O kas po to? Juk išeidamas paliks tik laužo krūvą… Gal mes galime tai sustabdyti? Ar galime leisti vienam žmogui taip lengvai spjaudytis ugnimi, viską ardyti ir griauti, sunaikinti ilgametes tradicijas? O juk tradicijos ir yra tas pagrindas po kojomis, kuris suteikia žmogui saldų bendrumo jausmą ir ramybę, kad laiko ratas apsisuks ir vėl miestą užpildys šventė. Negalime to sugriauti, privalome išsaugoti.

 

Aušra Zibolienė