kita

„Namai“, į kuriuos galime sugrįžti kiekvieną akimirką

Lietuvoje garsus filosofas Vydūnas yra sakęs, kad kalbėdamas kiekvienas žmogus savo asmenybę padaro ryškią ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Ir iš tikrųjų: kasdien renkame tūkstančius žodžių ir jų formuluočių, bandome rasti tinkamą kontekstą, su vienais žmonėmis renkamės dalykišką kalbos toną, kitiems įkalbinti, įtikinti, prajuokinti pasitelkiame kitokią kalbos manierą. Galbūt taip ir kuriame žodžių, sakinių voratinklius it įgudę audėjai kilimą – retai susimąstome, bet nuolat lipdome gyvosios kalbos kūrinius.

Į kalbą kiekvienas gali žvelgti labai asmeniškai ir tirti savo individualų santykį su šiuo reiškiniu- meno kūriniu, tačiau ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip kalba funkcionuoja bendruomenėse. Iš esmės santykius „kalba – bendruomenės“ geriausiai iliustruoja Lietuvos tarmių žemėlapis. Kai 2013-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tarmių metais, šia tema kalbintas poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas sakė: „Stebina tarmių gausa ir skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų“. Tai vis apie lietuvišką lobį – šalia gintaro ir linais melsvų laukų įkurdiname kalbą. Pagal tai, kaip tariame garsus, kurias žodžių dalis mėgstame kirčiuoti, esame krikštijami žemaičiais, aukštaičiais, dzūkais ar suvalkiečiais, o iš šių kategorijų kyla ir smulkesnės: patarmės, pratarmės, šnektos. Atrodytų, gal tai – tik mokslininkams reikalingas žaidimas žemėlapiais ir fonetika, tačiau dažnai ir patys, vos atsidūrę iš kitų miestų atvykusių žmonių draugijoje, imame domėtis, kas iš kokio regiono atvyko ar išdidžiai pasisakome esantys tikri aukštaičiai, širdingi dzūkai ir pan. Jeigu jums kada teko matyti, kaip nudžiunga kokiame Lietuvos pakrašty susitikę žemaičiai, jūs suprantate, apie ką aš. Nesvarbu, kad dar prieš akimirką šie žmonės nė nebuvo pažįstami, tačiau atradę geografinį ir kalbinį artumą, jie jau rokuojasi it seni bičiuliai: kaip anksčiau minėta, kalba voratinkliu sujungia mus į bendruomenes.

Pamenu savo pirmąjį ryškų susidūrimą su tų bendruomenių smalsumu viena kitos atžvilgiu. Kai persikėliau į lietuviškąjį tautų ir kalbų katilą Vilnių, susipažinau su mergina, kilusia iš Žemaitijos ir dar pirmąją mūsų pokalbio valandą ši paprašė manęs pakalbėti aukštaitiškai, „kaip Utenoj“. Toks prašymas, žinoma, pasirodė kiek netikėtas, nes kai pripranti prie kokio nors reiškinio, daikto ar žmogaus, nebematai viso išskirtinumo, kuriuo žavėtumeisi, jei tik tai nebūtų taip įprasta ir kasdieniška. Dėl to „pakalbėti aukštaitiškai“ atrodo keista ir neypatinga, tarsi nė nėra čia ką kalbėti. Pamenu, sunkiai sugalvojau sakinį, kuriame girdėtųsi mūsiškai tariami garsai ir tarmės skirtis nuo visiems įprastos, bendrinės kalbos. Tada man pagelbėjo dar vaikystėje iš mamos išmokta daina apie šyvų kumelį ir mergelę, kuri rašką batvinius. Matyt, tokiomis akimirkomis ryškiausiai jauti, kaip stipriai esi susijęs su tuo, kas telpa namų sąvokoje: kalba, mamos pasakojimai ir krašto dainos, pažįstamos vietos ir visos vaikystėje glostytos kumelės.

Įdomu tai, kad labai panašius, tačiau skirtingus namus turime kiekvienas iš mūsų. Argi ne puiku būtų užsukti į svečius? Vienam kaimas virsta ulyčia, trečiam soda ir nepaisant to, visi glaudžiamės tame „neperplaukiamų vandenų“ nedalomame žemės lopinėlyje, kartu su daugybe savo istorijų ir skirtingomis tų pačių sąvokų interpretacijomis. Būtų smagu pasišnekėti, tiesa?
Kad tie pašnekesiai vyktų ir pasiektų kiekvieną jūsų, kūrybinė Rokiškio radijo grupė kviečia klausytis naujos radijo laidos „Tegu kalba – negi sopa“, kurios metu bus kalbamasi su žmonėmis ir apie žmones. Skirtingomis tarmėmis, apie vis kitokius, tačiau kiekvienam savus namus.

Neda Letukytė

Įdomus ir naudingas vaikų laisvalaikis – misija įmanoma

Prasidėjęs šiltasis metų laikotarpis, ilgesnės dienos bei vaikų vasaros atostogos daugelį tėvelių nejučia verčia susimąstyti apie vaikų laisvalaikį. Juk taip norisi, kad mažieji šeimos numylėtiniai laiką leistų prasmingai, įdomiai ir nuolat tobulėtų. Ne paslaptis, jog didelė dalis tėvų pasiduoda lengviausiam būdui užimti savo vaikus – animaciniai filmai televizijos ekrane, kompiuteriniai žaidimai, išmanusis telefonas, planšetė… Šiuolaikinės technologijos akimirksniu įtraukia net suaugusiuosius, padėdamos prarasti laiko bei erdvės nuovoką, o ką jau kalbėti apie vaikus. Taip, kompiuterio pagalba tėvams atsiras šiek tiek daugiau laiko, išgirs šiek tiek mažiau kartais erzinančių klausimų „kas, kur kaip, kam, kodėl“, o ir technologinis išprusimas neabejotinai vaikui pravers gyvenime. Tačiau vertėtų omenyje turėti ir kitą medalio pusę – nesaikingas technologijų naudojimas visų pirma kelia riziką vaiko sveikatai – tiek fizinei, tiek psichologinei. Taip pat ne vienas tyrimas atskleidė tamsiąją technologijų pusę, kai nepaisant visų teikiamų naudų, jos reikšmingai veikia socialinius ryšius – asmenys daug laiko praleidžiantys virtualioje erdvėje tampa uždaresni, mažiau bendrauja su aplinkiniais. Aktyviausiu raidos vystymosi laikotarpiu, kai dauguma vaikų gyvenimo būdo įpročių dar tik formuojasi, gebėjimas kurti ir palaikyti socialinius ryšius, t. y. susipažinti ir  bendrauti, žaisti su kitais vaikais – itin svarbus. Be to, kas žino – galbūt būtent tuo metu, kai Jūsų mažylis perėjo dar vieną „Angry Birds“ lygį, jis galėjo išmokti kažko, kas ateityje būtų visiškai pakeitę jo gyvenimą. Todėl reikėtų neužmerkti akių prieš besaikį technologijų vartojimą ir ieškoti užimtumo alternatyvų, o jų yra pakankamai nemažai.

Ar prisimenate savo vaikystę, kai smagiai vaikų būryje kepdavote smėlio pyragus, šokinėdavote „klases“, žaisdavote slėpynes, „chali chalo“, „aklą vištą“,  „kirstuką“, „kvadratą“,  ir slapčia pagalvodavote apie svajonių namelį medyje? Apie šį svajonių objektą, ir norėtume daugiau pakalbėti. Su žiupsneliu nostalgijos ir vaikiškų svajonių prieskoniu.

Pastaruoju metu itin išpopuliarėję vaikų žaidimų nameliai privertė susimąstyti apie jų naudą vaikų ugdymui, tad išsamiau pasidomėkime šia vaikų užimtumo priemone. Šeimos, kurios jau spėjo įgyvendinti tokį „projektą“ savo kiemuose, atskleidžia, jog iš tikrųjų tai gerokai daugiau nei gražiai tarpusavyje susuktos medinės lentutės – tai erdvė, kurioje ne tik gimsta bet ir pildosi nuostabios vaikų svajonės. Tačiau apie viską iš pradžių.

Medinis vaikų žaidimų namelis

Namelis medyje – išties viliojanti idėja, ypatingai mačiusiems filmus apie Robinzoną Kruzą. Visgi reikia turėti omenyje jog namelio gyventojai – vaikai, tad maksimalus saugumas turėtų būti didžiausias prioritetas. Puiki alternatyva nameliui medyje galėtų būti namelis pastatytas ant kojų, o ir namelis ant žemės neturėtų sumažinti įspūdžio mažiesiems. Namelį projektuoti ir pastatyti galima patiems, tai pakankamai įtraukiantis ir įdomus procesas, tačiau vėlgi reikia nepamiršti pagrindinio dalyko – saugumo. Namelį statant savarankiškai, reikėtų prieš tai ne tik devynis kartus pamatuoti bet ir pasikonsultuoti su kompetenciją ar patirtį statybose turinčiais asmenimis, kad namelis būtų tinkamai sutvirtintas ir nevirstų medienos krūva papūtus pirmam stipresniam vėjui. Visgi jei tėveliai neturi daug laiko projektavimui ir statybų darbams, o galutinio rezultato norisi jau po kelių dienų, o ne po poros mėnesių ar metų – yra pakankamai nemažai alternatyvų, pvz. internete galima surasti parduotuvių, siūlančių jau suprojektuotus įvairiausių modelių ir dydžių namelius, kurie netgi turi saugumo sertifikatus, pvz. nemažai namelių galite surasti svetainėje 4iq.lt ar kitose panašaus pobūdžio parduotuvėse. Turint omenyje pastaruoju metu vyraujančias vaikų žaislų kainas,  laiko sąnaudas projektuojant ir statant namelį savarankiškai ir įvertinus gaunamą rezultatą, kaina išties pakankamai adekvati – nuo kelių šimtų eurų. Verta atkreipti dėmesį, jog siekiant didžiausios naudos mažųjų raidai, medinis vaikų žaidimų namelis turėtų būti tęstinis „projektas“, į kurį kiek įmanoma labiau įsitrauktų visa šeimyna. Kieme pastačius lauko namelį, derėtų kartu su būsimais namelio šeimininkais išrinkti spalvas, kuriomis jį nudažysite – tai neabejotinai paskatins vaikų vaizduotę, o spalvingas namelis taps puikiu kiemo akcentu. Reikėtų nepamiršti tinkamai įrengti bei apstatyti namelio vidų, kad mažajam gyventoju ten būtų jauku ir gera leisti laiką.

Kodėl verta užsiimti namelio „projektu“?

Verta paminėti keletą priežasčių, kodėl ši vaikų lavinimo ir laisvalaikio praleidimo priemonė yra itin naudinga.

Bendras laikas su šeima. Pastebimai ryškėja tendencija, kai dėl milžiniško gyvenimo ritmo mažėja laikas, kurį šeima praleidžia bendrai, visi kartu. Namelio „projektas“ neabejotinai suartina ir įtraukia visus šeimos narius – nuo namelio pastatymo bendromis jėgomis, nudažymo, įrengimo, iki tradicinės sekmadieninės arbatos valandėlės namelyje ar šalia jo.

Saugi žaidimų erdvė šalia namų. Jūsų vaikui nereikės bėgti žaisti į kitą kiemą ar gatvę, o Jūs visuomet žinosite, jog mažasis yra čia pat, prie namų, savo rezidencijoje.

Daugiau laiko gryname ore. Lauko žaidimų namelis neabejotinai privers mažuosius dažniau atitraukti akis nuo televizijos ekranų bei įvairių kompiuterinių žaidimų ir daugiau laiko leisti lauke, gryname ore. Tai paskatins ir didesnį vaikų fizinį aktyvumą, kuris yra toks svarbus vaikų raidai.

Žaidimai bet kokiu oru. Tikra mažųjų rezidencija turi ir duris, ir langus ir, žinoma, stogą. Taigi joks lietus ar vėjas nėra baisus, o tai itin aktualu gyvenant mūsų klimatinėje zonoje… Mažieji pramogauti savo namelyje gali bet kokiu oru.

Socializacija. Vaikystėje nepaprastai svarbu užtikrinti vaikų socializaciją, bendravimą su vaikais, ryšių kūrimą ir palaikymą. Juk turint tokį namelį, neabejotinai į svečius norės užsukti ir kaimynai, o Jūsų vaikas bus populiariausias tarp draugų!

Kūrybiškumo ugdymas. Viena svarbiausių vaikų žaidimų namelio funkcija – kūrybiškumo lavinimas ir ugdymas. Pačių įvairiausių žaidimų scenarijų pagalba mažieji galės visiškai atsiskleisti ir itin sparčiai tobulėti.

Atsakomybės jausmo ugdymas. Medinis vaikų žaidimų namelis tai ne tik pramogos, tai taip pat ir atsakomybės jausmo kūrimas. Juk namelį reikia prižiūrėti, sutvarkyti, valyti, rūpintis svečių priėmimu. Mažieji susiduria su nedideliais buitiniais iššūkiais, kurie padeda geriau suprasti suaugusiųjų pasaulį.

Ilgalaikė vaikų užimtumo priemonė. Skirtingai nuo daugelio įvairiausių žaislų, žaidimų namelis dėl savo įvairiapusiškumo mažiesiems greitai neatsibos ir bus ilgalaikė investicija į įdomų laisvalaikio praleidimą. Paprastai tokie žaidimų nameliai puikiausiai tinka vaikams nuo poros iki dešimties metų.

Sodo puošmena. Be visų puikių dalykų, Jūsų pačių pasirinktomis spalvomis nudažytas namelis taps tikra kiemo puošmena ir pasididžiavimu prieš kaimynus ir svečius.

Ką veikti namelyje?

Pastačius namelį ir pasirūpinus jo išvaizda – pats metas pramogoms, o jų gali būti pačių įvairiausių. Nuo arbatos gėrimo ceremonijos iki pasakų skaitymo valandėlės, nuo piešimo pamokų iki stalo žaidimų vakaronės. Didesniuose ar kelių aukštų nameliuose šiltuoju metų laiku puikiausiai galima miegoti pietų miegą! O kur dar įvairiausi žaidimų scenarijai: inscenizuota parduotuvėlė, pasakų pilis ar nepasiekiama tvirtovė – visiška laisvė vaikų fantazijai ir kūrybiškumui lavinti. Beje, namelis gali būti puikiausiai lankomas visus metus – rudenį namelyje gali šurmuliuoti rudenėlio šventė, o žiemą privalu papuošti eglutę, juk Kalėdų senelis užsuka į visus gerų vaikų namus, tiesa?

Akivaizdu, jog norint, kad vaikai prasmingai ir kūrybiškai praleistų laiką nebūtinai reikia dešimčių ar šimtų brangiai kainuojančių žaislų, kurie greitai atsibosta. Kur kas naudingiau sukurti tinkamą aplinką, pramogų erdvę, kurioje vaikai jaustųsi jaukiai ir galėtų visiškai atsiskleisti. Juk užaugę vaikai vargu ar prisimins vaikystėje žiūrėto eilinio animacinio filmuko siužetą ar keletą kartų laimėtą kompiuterinį žaidimą, o savo svajonių namo, kuriame patirta daugybė puikių įspūdžių, nepamirš niekada!

Rokiškio interneto troliai: kaip jų atsikratyti?

Skirtingai nuo skandinavų mitologijos personažų, šiuolaikiniai interneto troliai nėra vieniši ir nesislepia kalnų olose. Kol socialiniai tinklai Rokiškyje dar nebuvo tokie populiarūs, šiuos „anonimus“ buvo galima pastebėti reiškiantis „Gimtasis Rokiškis“ interneto svetainėje, bei populiariausių Lietuvos interneto žiniasklaidos puslapiuose. Išpopuliarėjus „facebook“ socialiniam tinklui atsivėrė puiki galimybė transliuoti savo erezijas platesnei auditorijai, todėl pastarieji tapo dar aktyvesni.

Geriausias atsakas – jokio atsako

Identifikuoti ir „nukenksminti“ interneto trolį – paprasta ir lengva. Šių asmenų įrašai dažnai pilni stilistinių ir gramatinių klaidų, o pagrindinis teksto tikslas – šmeižti, sugėdinti, pažeminti, išjuokti, ar kitaip išprovokuoti diskusiją. Kartais sunku susilaikyti ir nieko neatrašyti, bet atminkite, kad jų skleidžiamos erezijos ignoravimas ir yra pats efektyviausias jūsų ginklas. Todėl visada stenkitės atsargiai ir pasvertai reaguoti į negatyvius ir vulgarius facebook įrašus, ar komentarus.

Ignoravimas negelbsti. Ką daryti?

  1. Pašalinkite iš draugų. Prisijunkite prie savo Facebook paskyros ir įrašų sraute atraskite nepageidaujamą asmenį. Spustelėkite ant asmens vardo ir apsilankykite jo profilyje. Dešinėje pusėje pasirinkite „Pašalinti iš draugų“.
  2. Blokuokite trolį. Jis nebegalės skaityti jūsų facebook sienos įrašų, ar kitaip bandyti susisiekti.
  3. Praneškite draugams. Nepamirškite pranešti draugams apie trolį nusiųsdami nuorodą į jo facebook sieną ir paprašykite jį taip pat užblokuoti.
  4. Išgerkite puodelį mėtų arbatos.

Kaip užblokuoti Rolandą Urboną facebook'e

Griauti Negalima Išsaugoti. Kur dėsime skyrybos ženklus?

Kultūros, meno žmogų pirmiausia matau kaip intelektualą, stiprią įdomią asmenybę, kuriančią ir nepailstančią tikėti, kad menas išgelbės pasaulį. Tokiam žmogui rūpi, ką į pasaulį atneša jo žodžiai, veiksmai. Tokiam žmogui skauda viso pasaulio žaizdos. Toks žmogus gyvena tam, kad rastų raktą į apleistą sielą, kad įsiskverbtų į pažeistą mąstymą, kad vėl ir vėl statytų pasaulį iš naujo. Toks žmogus suburia aplink save kūrybišką bendraminčių kolektyvą, gebantį dalyti geras emocijas, dvasingus išgyvenimus, iškelti iki skausmo veriančius klausimus, panardinti į gilius apmąstymus ir nuskaidrinti dieną lengvabūdišku juoku. Tai tokius žmones norėčiau sutikti savo gyvenimo kelyje – kad turėčiau į ką lygiuotis, kad turėčiau iš ko mokytis, kad ir aš turėčiau ką duoti… Nekenčiu chamiškumo. Gal net bijau jo, nes jaučiuosi visiška bejėgė prieš šlykščius, įžeidžius žodžius, smurtą, nepagarbą, absurdiškus dergalus. Nejučia susigūžtu, kai išgirstu bolševizmo kūrėjui prilygstančius lozungus – jovalas, bardakas, vagys, į teismą juos, daloj buržuaziju, daloj vragov proletarijata, nashe delo pravo… Kas turi dėtis žmogaus sieloje ir galvoje, kad vos įžengęs į naują, iki tol nepažintą aplinką, jis tuoj pat pradėtų kapoti galvas iškiliausioms asmenybėms ir griautų visa, kas ne vienerius metus kurta dideliu atsidavimu, nuoširdžiu darbu? Kaip apskritai gali kultūros, meno žmogus taškytis tokiais nepagrįstais kaltinimais, taip neatsakingai dergti tuos, kurie dirbo neskaičiuodami nei savo laiko, nei jėgų? Nežiūrint to, kad visada atsiras besidžiaugiančių ir rankas trinančių (neva pagaliau baigėsi trijų poniučių klestėjimo metas), reikia būti aklam, kad nematytum, kas yra sukurta, pasiekta ir pripažinta. Rokiškis turi (labai nenorėčiau, kad šis veiksmažodis įgautų būtąjį laiką) daugybę renginių ir projektų, kuriais gali didžiuotis. Nesiruošiu pateikti sąrašo. Gal tiesiog naujajam direktoriui reikėtų pačiam daugiau pasidomėti. Visgi, atėjo į stiprią kultūrą, suformavusią daugybę gražių, prasmingų tradicijų. Ar sukūrė ką nors panašaus? Ar sustiprino ankstesnius kolektyvus? Ar paliko tradicijų kituose rajonuose?

Labai neprotinga ketvirtą dešimtį gyvuojantį festivalį pašaipiai vadinti Šventa Karve. Taip, šventa. Nes intelektualiam žmogui teatras yra šventovė. Sutinku, kad pavadinimas yra atgyvenęs, bet jis atspindi sukūrimo istoriją. Tai jau yra stiprus prekės ženklas, puikiai reprezentuojantis Rokiškį. Kam taip ciniškai švaistytis „karvėm“ ir tyčiotis lipdant naujus pavadinimus. Labai tikiuosi, kad pasiūlymas pavadinti festivalį „Sūris“, buvo tiesiog pokštas, nes koks normalus žmogus galėtų teatrų (profesionalių teatrų) festivalį vadinti maisto produktais? Kas atvažiuos į tokį festivalį? Tokie patys pokštininkai? Smagu, bet tai jau bus kitas festivalis. Bet koks festivalio pavadinimo keitimas reikštų tradicinio festivalio pabaigą, o naujam festivaliui sukurti reikia viską pradėti iš naujo, įskaitant rėmėjų paiešką, teatrų priviliojimą į ne itin strategišką Lietuvos kampelį…

Sugriauti galima greitai, tai ir yra daroma. Džiaugiuosi, kad dėl šių įvykių verda diskusijos, nes tai įrodo, kad yra apie ką kalbėti, yra ką griauti. O kas toliau? O kas bus sukurta? Direktorius ilgai neužsibus ir mūsų rajone. O kas po to? Juk išeidamas paliks tik laužo krūvą… Gal mes galime tai sustabdyti? Ar galime leisti vienam žmogui taip lengvai spjaudytis ugnimi, viską ardyti ir griauti, sunaikinti ilgametes tradicijas? O juk tradicijos ir yra tas pagrindas po kojomis, kuris suteikia žmogui saldų bendrumo jausmą ir ramybę, kad laiko ratas apsisuks ir vėl miestą užpildys šventė. Negalime to sugriauti, privalome išsaugoti.

 

Aušra Zibolienė

Rokiškėnas Mantas Zakarka. Jaunimas nėra Lietuvos ateitis

Rugpjūčio 12-oji paskelbta Tarptautine jaunimo diena. Ji minima nuo 1999 m. Jungtinių tautų organizacijos sprendimu, rekomendavus po Tarptautinės ministrų konferencijos, įvykusios Lisabonoje rugpjūčio 8-12 d. Šią dieną siekiama daugiau dėmesio skirti jaunimo problemoms, skatinti jaunimą aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje. Europos šalyse šią dieną rengiamos įvairios akcijos, pvz., Belgijoje Jaunimo tarybos organizuoja iškylų akciją „Picnic Eurotastic“, kurios metu jaunimas kviečiamas susiburti Briuselyje esančiame Karališkame parke ir kartu iškylauti. Panašias iškylų akcijas rengti savo šalyse kviečiamas jaunimas iš visos Europos. Tarptautinė jaunimo diena švenčiama ir Rokiškyje.

Artėjant tarptautinei jaunimo dienai manęs dažnai klausia, tai koks gi tas jaunas žmogus Lietuvoje? Kuo jis gyvena? Ar jauni žmonės šiandien yra pilietiški, kultūringi, atsakingi ir žinantys, ko nori? Šiandien, tarptautinės jaunimo dienos proga, verta pabandyti atsakyti į šiuos klausimus, o kartu ir visiems permąstyti, ar jaunimas tikrai yra tik Lietuvos ateitis.

Paprastas pavyzdys − pažiūrėkime, kiek daug valstybė tikisi iš jaunų žmonių. Politikai dažnai mėgsta sakyti, kad jaunimas – Lietuvos ateitis. Su šiuo pasakymu, deja, negaliu sutikti. Klausiate kodėl? Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 617 tūkst. jaunų žmonių – dvidešimt keli procentai bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Šis skaičius mums rodo, kad tai toli gražu nėra Lietuvos ateitis, o būtent visuomenės grupė, kuri gyvena čia ir dabar. Tai – Lietuvos dabartis. Jauni žmonės, kaip ir visi kitų amžiaus grupių atstovai kiekvieną dieną eina į parduotuvę, į darbą arba į ugdymo įstaigą, moka mokesčius, naudojasi sveikatos apsaugos sistema, teisėsaugos sistema ir t.t.. Jie gyvena lygiai tokį patį gyvenimą, bet jaunimui keliami kur kas didesni lūkesčiai nei kitai visuomenės daliai.
Jaunas žmogus tampa tokių aukštų lūkesčių „įkaitu“, kuomet jis viską turi mokėti ir daryti. Visi pamiršta, kad per tą dvylikos metų laikotarpį nuo 18 iki 30 yra priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai: baigiamas mokslas, rūpestis savo karjera, pradedamas savarankiškas gyvenimas be tėvų, šeimos kūrimas ir galima dar vardinti be galo. Visi užkrauna dar ir papildomų lūkesčių, o tai veda į tai, kad jauni žmonės neįstengia jų visų išpildyti. Tada gimsta įvairūs neigiami apibūdinimai, kad jaunimas šiandien yra nepilietiškas, jam rūpi tik emigruoti ir uždirbti daug pinigų. Ir, deja, tokių kalbų išvengti neįmanoma. Tačiau puikiausias pavyzdys yra jaunimo organizacijos ir jų nariai – jauni žmonės, kurie įgyvendina aibę skirtingų iniciatyvų, kad parodytų, jog jaunas žmogus yra ir pilietiškas, ir politiškai aktyvus, ir jam rūpi, kaip jo šalis gyvena. Jis nėra tas, kuris sėdi namie ir sako, kad jam niekas neįdomu. Aš tikiu, kad tos kalbos po truputėlį keičiasi. Tik tai vis dar vyksta labai lėtai. Juk visada lengviau nusimesti nuo savęs atsakomybę ir pasakyti, kad kitas yra per jaunas, dar nesubrendęs, neturi gyvenimiškos patirties ir nieko neišmano. Man tenka nemažai keliauti po Lietuvos regionus, kur matau vis daugiau jaunų žmonių, siekiančių dirbti valstybiniame sektoriuje ir atiduoti duoklę miestui bei jo žmonėms. Baisu tai, kad vis dar yra vyresnės kartos atstovų, kurie ne tik politikoje, bet ir kitose srityse vadovaujasi principu: „Aš jaunam žmogui nieko neužleisiu. Jis nieko nemoka, kol jam nesueis 45-eri ir jis neturės gyvenimiškos patirties.“ Galėčiau atrasti „n“ skaičių žmonių virš 30-ties, kurie galbūt savo tam tikrais gebėjimais ir įgūdžiais neprilygtų net šešiolikmečiams ir, žinoma, atvirkščiai. Šiais laikais tam tikri gebėjimai ir įvairios kompetencijos susilygina, tačiau vis dar neišvengiame mąstymo, kad jaunas – tai kvailas. Toli gražu ne. Šiandien aš jauną žmogų Lietuvoje apibūdinčiau kaip veržlų, norintį daug pasiekti, aktyvų ir tikrai pilietišką, bet šiek tiek pavargusį nuo apkrovimo visais, kokiais tik įmanoma lūkesčiais iš visuomenės pusės. Jaunas žmogus − veržlus, bet jis susiduria su plona siena, kuri neleidžia iki galo išsiveržti. Turime nebijoti jam leisti daryti tai, ką jis nori. Tada, manau, viskas būtų kur kas paprasčiau. Taigi, jaunimas nėra Lietuvos ateitis, jis yra tikrų tikriausia dabartis, kurią turim auginti ir suteikti visas įmanomas sąlygas tobulėti ir kurti tokią Lietuvos ateitį, apie kurią visi svajojame. Ir tai privalome pradėti daryti ne rytoj, bet šiandien.

delfi.lt