Rokiškėnai

Tradicijos ir papročio reikšmė mūsų namuose

Kartu su sniegu ant žemės leidžiasi ir Kalėdų dvasia. Galbūt kas nors tuoj puls burnoti, kad tai – ne visai krikščioniška šventė, o gal tik komercializuotas dovanų paradas ir prekybininkų galimybė pasipelnyti. Bet leiskite papasakoti apie tradiciją – tai, kas daro Kalėdas Kalėdomis mano, o gal ir jūsų namuose.

Žvilgsnis nuslysta padabinta Kalėdų eglute. Sakoma, ją žmonės puošti pradėjo tarsi atsitiktinai, galbūt tik praktiniais sumetimais : Viduramžiais gruodžio mėnesį vaidinant „Rojaus vaidinimą“ (Ievos ir Adomo istoriją) reikėjo vieno esminių bilbinių simbolių – obels. Na, žiemą vaisių šie medžiai neveda, tai spektakliams teko naudoti žaliaskares eglutes ir jas apkarstyti neva obuoliais. O šiandien mano svetainėje stovinti eglutė – žibanti ir mirksinti. Ūgiu ją jau praaugau, bet kasmet su ja susitinku it su sena, širdžiai miela drauge – tėvai šią eglutę nupirko mano pirmųjų Kalėdų proga. Šitaip į gyvenimą ateina papročiai.

Kai sėdamės prie Kūčių stalo, močiutė iš tvarto atneša šieno ir pakloja po balta staltiese. Galbūt taip elgiatės ir jūs? Sakoma, kad ant to šieno ar tiesiai po stalu galimai ilsisi artimųjų vėlės, ateinančios šventinės vakarienės pas savus. Dvylika patiekalų nukrautas stalas – vienintelis, už kurio susirenka visa giminė: tiek gyvieji, tiek mirusieji. Dengdamos stalą mūsų namų moterys palieka tuščią lėkštutę, į ją įdeda Kalėdaitį – netikėtai užsukusiam prašalaičiui, Kalėdų dvasiai ar išėjusiam šeimos nariui. Kalėdaitį, kaip svarbiausią metų duoną, dalinti ir laužti pradeda vyriausias šeimos narys – močiutė, kurios namuose renkasi lubas galvomis jau remiantys vaikai ir anūkai. Nuo vieno Kalėdaičio po gabalėlį atsilaužia visa šeima ir, visai kaip senovės lietuviams buvo įprasta, namų šeimininkas palinki visiems sulaukti kitų Kūčių, padėkoja už tai, kad vėl susirinkome. Maldai pakylame nuo kėdžių – dera prisiminti, kad Kūčių vakarienė ypatinga tuo, jog tas dalinamas Kalėdaitis pagal senuosius papročius yra pačių aukotojų suvalgoma auka. Gal dėl to močiutės kalbama malda ir šeimos pasidalinimas bendra tyla atrodo toks prasmingas ir tikras.

Pavalgę per naktį paliekame nenudengtą stalą, su visais namuose virtais kisieliais, aguonų piene skęstančiais kūčiukais, silkėmis, besivartančiomis pataluose, ir kitais lietuviškumu bei namais kvepiančiais patiekalais. Nuo mažumės žinojau, kad čia – vaišės išėjusiems, kurie valgys ir švęs jau giliai sutemus, per žemę keliaujant ilgiausiai metų nakčiai. Rytą pirmoji pakils močiutė, surinks po baltąja staltiese gulėjusį šieną ir nuneš šias vaišes į tvartą. Tokia tradicija Lietuvoje gyva dar nuo pagonybės laikų, nes Kalėdų šventės esmė visuomet buvo ta, jog švenčia, vėl gimsta visas pasaulis: žmonės, gyvuliai, pati gamta. Manoma, kad kadaise pagonys dar Kūčių vakarą eidavo į lauką šiaudais parišti vaismedžių, taip atsidėkodami už jų bendrystę su žmogumi, išreikšdami savo pagarbą gamtai.

Po to visi išsiskirstysim į naują, švarų gyvenimo lapą išsinešdami šeimos ir namų jaukumo. Po ilgiausios metų nakties Saulė pakeičia savo padėtį ir pagonių vaizduojamas Devyniaragis elnias tarp savo ragų ją parneš žmonėms, gamtai, gyvenimo ciklui. Krikščionys laukia didingos Trijų Karalių Kasparo, Merkelio ir Baltazaro kelionės, kurios tikslas – pagarbinti ir pasveikinti ėdžiose gulintį, ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Sausio šeštą dieną jie atneš aukso, miros ir smilkalų. Iš čia ir kilo mūsuose tokia gyva tradicija keistis dovanomis ir keičiantis žiūrėti vieniems į kitus meilės kupinu žvilgsniu.

Tebūnie tai tik keli akcentai, kurie mūsų namuose įžiebia Kalėdų jausmą, pripildo vilties, sakralumo ir tikėjimo, kad per šias šventes į rankas tikrai krenta kažkas stebuklingo. Tebūnie tai – tik papročiai, bet jie dovanoja esmės suvokimą – atsigręžimą į artimą, į šeimą, pagarbą supančiam pasauliui, gamtai ir protėviams.

Neda Letukytė

Neblėstanti meilė tautiniam kostiumui

Kada jaučiatės labiausiai pasipuošę? Su smokingais ir balinėmis suknelėmis, šventinėmis kaukėmis, o gal taip mėgstamu ir jau dešimtus metus skaičiuojančiu mamos dovanotu megztiniu? Vilniaus Universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai Ugnė, Vilius, Inga, Damilė ir Modesta vieningai tvirtina, kad patys sau gražiausiai atrodo apsivilkę tautinius kostiumus. Jie ir pasakoja, kuo išsiskiria skirtingų regionų kostiumai ir kokios yra jų dėvėjimo subtilybės.

Klaipėdos krašto kostiumas. Pasakoja Inga, jai antrina Damilė ir Modesta
Klaipėdos krašto kostiumą iš kitų išskiria dalmoniukas – tai tokia kišenėlė, į kurią galima susidėti raktus, servetėles, maldaknygę. Kaip antrina Vilius, viską, ko gali prireikti moteriai, einančiai į bažnyčią. Delmonas buvo svarbus ir kaip detalė, pademonstruojanti merginos darbštumą ir meistriškumą. Visi delmonai būdavo labai skirtingi, kiekviena pasidarydavo tokį, koks mieliausias jos širdžiai, tad iš delmono galėjai spręsti apie merginos kruopštumą. Klaipėdos krašto merginą galima atskirti ir pagal plaukų supynimą: vyravo kasos kasytės, suraitymai. Kostiume dominuoja tamsios spalvos. Kadangi Klaipėda Pirmojo pasaulinio karo metais priklausė Vokietijai, į kostiumą persikėlė ir šiek tiek vokiškos įtakos – protestantizmo detalių: akcentuojamas paprastumas, juoda, tamsiai mėlyna spalvos, šilkinės medžiagos.

Žemaitiškas kostiumas. Pasakoja Damilė

Šis kostiumas ypatingas savo ryškumu, aritmiškais dryželiais. Vyrauja raudona spalva. Žemaitės labai mėgdavo vilkėti kuo daugiau sijonų. Jeigu esi save gerbianti žemaitė, tai būtinai užsivilksi bent du sijonus. Pavyzdžiui, jei eini per kokį purvyną, gali pasikaišyti viršutinį sijoną ir tada visi mato „oho, kokį gražų tu apatinį sijoną išsiaudei“. Dar žemaičių kostiumui būdingos nuo krūtinės klostuotos liemenės, kurios pabrėždavo moters liaunumą ir figūros vientisumą. Nors moters grožio etalonas ir nebūdavo lieknumas, bet visgi norėdavosi akcentuoti savo grakštumą. Be to, svarbi kostiumo detalė – kuo daugiau skarų: dvi ant galvos, trys ant pečių, netgi rankinukus darydavosi iš skarų (surišdavo jų kampus ir vidun galėdavo įsidėti kokį obuoliuką). Žemaitėms patikdavo nešioti ir masyvius gintarinius karolius, jų mėgdavo užsidėti bent kelias eiles, jei karoliai smulkesni, o stambesnių pakakdavo ir vienos eilės. Galvas ištekėjusios moterys puošdavo, žinoma, skara (prisiminkite, kaip atrodė rašytoja Žemaitė), o netekėjusios merginos – iš šilkinių kaspinų suraityta karūnėle, kuri vadinama range.

Aukštaitiškas kostiumas. Pasakoja Modesta, jai antrina Ugnė ir Vilius

Kostiumas labai šviesus, jame daug baltos spalvos: prijuostė, marškiniai, šviesi siuvinėta liemenė…Šiandien mano vilkimas raudonai žaliai languotas sijonas tikrai įprastas visam Aukštaitijos regionui. Netekėjusios merginos kaip ir Žemaitijoje nešiodavo karūnėles, o ištekėjusios moterys rišdavosi ilgus lininius nuometus. Aukštaitiškas kostiumas – labai blizgus, tad nuo kitų kostiumų tuo ir skiriasi: turi auksinės, sidabrinės spalvos, o kiti neturi…(juokiasi). Dar aukštaitės sau leisdavo sidabrinius karolius ir sidabrines liemenių suvarstymo kilputes – turtingos. Aukštaitiškas kostiumas – vienas seniausių, ilgiausiai išlaikęs archajišką kostiumo sandarą.

Ansamblio „Ratilio“ nariai dalijosi ne tik žiniomis apie tautinius kostiumus, bet ir istorijomis iš savo gastrolių Meksikoje, Šanchajuje, Maltoje, Kazachstane… Mūsų pokalbio pasiklausyti galite Rokiškio radijo laidos „Tegu kalba – negi sopa“ archyve rokiskioradijas.lt

Folkloro ansamblio „Ratilio“ narius kalbino Neda Letukytė

Rokiškėnai neemigravo, nes įgyvendino trečioje klasėje sumanytą verslo planą

Matas ir Gerda neemigravo, nes jiems pavyko įgyvendinti trečioje klasėje sumanytą verslo planą. Skamba neįtikėtinai? Galbūt tik tiems, kurie dar nežino kas dedasi Rokiškyje.

Rokiškis – miestas, kuriame auga drąsūs ir kūrybingi vaikai

Dar pernai, Rokiškyje pradėjo vykti kitokie, šiuolaikiški ir linksmi matematikos užsiėmimai pradinių klasių mokiniams. Vieno iš užsiėmimų metu vaikai kūrė verslo planus. Verslo idėjų buvo įvairiausių, nuo picerijos iki youtube turinio kūrėjo (youtuberio). Vaikai skaičiavo kiek turės išlaidų, iš ko gaus pajamas, kokį pelną uždirbs, sprendė problemas, ką daryti, jei pelno negaus. Savo planus pristatė vieni kitiems ir nagrinėjo stipriąsias, ir silpnąsias jų vietas. Tokiu būdu vaikai praktiškai naudojo sudėties, atimties, daugybos įgūdžius. Visgi, svarbiausia buvo ne aritmetiniai veiksmai, o tai, jog per praktines veiklas vaikai mokėsi pasitikėti savimi, drąsiai priimti sprendimus, savarankiškai ieškoti problemų sprendimų ir svajoti! Šių matematikos užsiėmimų esmė – kalbėti vaikų kalba, žaisti ir kartu mokytis, stebėti supantį pasaulį, ir juo domėtis. Nieko keisto, jog į šiuos užsiėmimus vaikai noriai keliauja net savaitgaliais.

Viso to pradžia – dvi svajoklės

Pleputė Lina ir Smalsutė Ieva, jei apie jas dar nieko negirdėjote, pats metas susipažinti. Po šiais pseudonimais besislepiančios Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė – tai dvi merginos, kurios dar ne taip seniai sėdėjo viename mokyklos suole ir planavo sukurti vakuumą vakuume, pasiekti absoliutųjį nulį ir išrasti mažą, bet galingą akumuliatorių elektromobiliui. Žinoma, tai buvo tik fizikos pamokų įkvėpti juokai, tačiau dabar merginos įsitikinusios – pavyko! Tai kas neįmanoma ėmė virsti realybe ir amžinasis variklis jau užkurtas!

Pleputė Lina ir Smalsutė Ieva
Pleputė Lina ir Smalsutė Ieva

Pasakos + matematika = įmanoma!

Dvi draugės neseniai išleido matematinę pasakų knygelę vaikams, kurioje literatūra susiduria su matematika, tačiau ne kovoja, o originaliai viena kitą papildo. Knyga „Jei mėnulis būtų nulis“ skirta tiems, kurie dar tik pradeda pažintį su skaičiais. Knyga ne tik padeda įsiminti skaičius, bet ir kuria, šiais laikais gana dažnai skylėtą ir vietomis sutrūkinėjusį, ryšį tarp tėvų ir vaikų. Autorės kviečia atgaivinti kiek primirštą pasakų prieš miegą skaitymo ritualą. Tiesa, šį scenarijų galima apversti aukštyn kojomis ir pasakas tėveliams paskaityti gali su rašytiniu žodžiu draugauti pradedantys pradinukai. Juk reikia patikrinti ar tėtis ir mama dar neprimiršo skaičių.

Nesvajoja tik tinginiai

Skaičių pasakų knyga „Jei mėnulis būtų nulis“ tai tik vienas iš daugelio projektų, kuris slepiasi, po socialiniame tinkle Facebook veikiančio judėjimo, „Labas, Matematika“ pavadinimu. „Labas, Matematika“ – tai naujas požiūris į mažamečių mokymą. Judėjimo tikslas – sukurti daugiau lietuviškos mokomosios medžiagos ir mokymąsi paversti žaidimu. Projekto pradžia tapo, beveik prieš dvejus metus gimusi, radijo laidelė „Labas, Matematika“. Laidelėje paprastai ir vaikiškai buvo pasakojama apie matematiką ir joje besislepiančius stebuklus. „Mokykimės skaičiuoti apsikabinimus. Griebkime vienas kitą į glėbį ir šiltai suspauskime tris kartus: vienas, du, trys!”, – apie artumo svarbą šeimoje kalbėjo matematinių pasakų autorės Pleputė Lina ir Smalsutė Ieva. Ar tai matematika? Taip. Ar tai sudėtinga ir nuobodu? Ne. Štai kokiais originaliais būdais pradėta skleisti kitokio mokymosi idėja, buvusi tik spontanišku pokštu, tačiau sunkaus darbo ir užsispyrimo dėka, virtusi nuostabiu projektu.

Naujienas apie projektą „Labas, Matematika“ sekite https://www.facebook.com/labasmatematika/, o skaičių pasakos „Jei mėnulis būtų nulis“ ieškokite visuose „Pegasas“ knygynuose.

Pleputė Lina 8 612 46633
Smalsutė Ieva 8 687 52809
[email protected]

Jaunimui Rokiškyje yra ką veikti!

Nepaisant dažnai girdimų skambių frazių apie tai, kad Rokiškyje jauniems žmonėms nėra ką veikti, šiuos stereotipus griauna veiklūs jaunuoliai, įsitikinę, jog turiningo bei naudingo laisvalaikio praleidimo būdų yra į valias, tereikia nesėdėti sudėjus rankų. Puikus to pavyzdys – rokiškietės Austėja Šutaitė ir Neda Letukytė.

Ką tik brandos egzaminus išlaikiusios visuomenininkės nusprendė prisijungti prie neseniai veiklą pradėjusios „Rokiškio radijo“ komandos. „Tai ne tik galimybė prisidėti prie idėjinio Rokiškio krašto projekto, tačiau kartu tai ir puikus būdas realizuoti save bei įgyti naujų įgūdžių ir žinių“, – sakė Austėja. Merginos nedvejodamos teigia, kad savanorystė radijuje yra ne tik įdomus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir naudinga patirtis, mat merginos ateityje planuoja užsiimti panašia veikla : Austėja žada studijuoti žurnalistiką, o Neda svajoja apie kūrybos komunikacijos studijas.

Pirmieji abiturienčių darbo vaisiai jau „Rokiškio radijas“ eteryje: merginos su nekantrumu klausytojams pristato pirmąją rubriką „Iš visur apie viską“. Šiuo metu Austėja ir Neda renka medžiagą, įgarsina sukauptą informaciją ir stengiasi, kad rokiškėnai išgirstų kuo įdomesnių faktų iš istorijos, žymių žmonių biografijų, gyvūnijos ir augalijos pasaulio bei daugelio kitų sričių. „Radijas jauniems žmonėms gali suteikti patirties žurnalistikos, darbo su garso koregavimo bei montažo programomis srityse. Čia galima ne tik generuoti įvairiausias idėjas, jas įgyvendinti, bet ir lavinti jau turimus komunikacijos įgūdžius, surasti bendraminčių bei pabendrauti su įdomiais žmonėmis“, – radijo privalumus vardijo Neda. Taigi veikliam jaunimui Rokiškyje įdomių užsiėmimų netrūksta, svarbiausia būti atviram naujiems iššūkiams ir drąsiai žengti pirmyn!

Rokiškio krašto radijo klausytis galima internetu: http://klausyk.rokiskis.eu/