Ar pamenate įdomiausią istorijos pamoką, kokioje teko dalyvauti? Ar prieš akis iškyla mokytojo lazdele vedžiojami žemėlapių kontūrai, o gal taip ir matote save, iš nuostabos pravėrusį burną ekskursijoje prie kunigaikščio Gedimino paminklo? O kas, jeigu istorijos pamoka vyksta it žavus susitikimas čia pat, ant parko suolelio, kur muziejininkas leidžiasi kamantinėjamas ir vingiuotą pasakojimą apie mūsų miestą kuria pagal tau taip rūpimus klausimus? Laimei, kartais iš tikrųjų būna tokių progų! Apie Rokiškį pasakoja muziejininkas, istorikas Giedrius Kujelis.

– Įvažiuojančius į miestą pasitinka ženklas su skaičiais 1499, žyminčiais Rokiškio miesto gimtadienį. Nuo kokio įvykio pradėta skaičiuoti miesto istorija?
– Skaičiuoti pradedame nuo pirmo žinomo istorijos dokumento. Šis dokumentas – didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija Grigaliui Astikui dėl girios kirtimo. Privilegija pasirašyta Merkinėje, 1499 metų rugsėjo 21d. Deja, kur yra šio dokumento originalas, nėra žinoma, tačiau šioje privilegijoje yra minimas Rokiškio dvaras.
– Į miestą atvykusiems svečiams rokiškėnai mėgsta pasakoti legendą apie šiuose kraštuose medžiojusį medžiotoją Roką ir jo nušautą kiškį. Ar yra žinoma kitų versijų, iš kur kilo toks miesto vardas?
– Vieniems legenda apie medžiotoją Roką atrodo labai graži, žaisminga, vaikai piešia kiškius, yra galvojama apie „kiškių parko“ įkūrimą mieste. Kitiems tokia legenda atrodo pernelyg vaikiška, nesolidi. Vis dėlto, tuos, kurie šios istorijos nemėgsta, turėčiau nuliūdinti, nes kaip bebūtų, kažkoks Rokas yra prikišęs nagus. Taip sakau todėl, kad vietovardžio priesaga –išk- rodo vietovardžio kilmę iš asmenvardžio, pavyzdžiui, mano miestas būtų Giedriškis. Taigi ir Rokiškis siejamas su Roku, nors kas jis buvo ir iš kur atvyko – lieka paslaptimi.
– Rokiškio vardą jau turime, tad nuo kokių įstaigų, dirbtuvių ir verslų ima kurtis pats miestas?
– Rokiškio „arkliukas“ visada buvo linai. Ne veltui įvažiuojant į Rokiškio kraštą dar stovi sovietiniai stendai su linų žiedais. Linais Europoje garsėjame nuo XVII amžiaus, jie keliaudavo per Rygą, į Angliją, Olandiją. Kadangi jie buvo itin vertinami, būtent prekyba linais sunešė didžiulius turtus Rokiškio dvarui. Įdomu tai, kad Rokiškis nebuvo agrarinis miestelis, kokiais paprastai tapdavo tokio dydžio miestai. Čia buvo vienas prekybos centrų, o Rokiškio bendradarbiavimą su Ryga – prekybos uostu – liudija ir rastos Rygos monetos. Beje, net valstiečių prievolėse buvo įrašytas punktas, jog privaloma kartą per metus vežti produkciją į Rygos uostą.
– Kokia yra Rokiškio aludarių istorija?
– Jei į dvarą pažvelgtume kaip į ūkinį vienetą, matytume, kad didžiausią pelną nešė du verslai: malūnas ir bravoras (tiek spirito, tiek alaus). Na, alų dažnai darydavo ir patys miestiečiai, bet būdavo ir dvaro bravoras, kuris alų gamindavo bei juo prekiaudavo. Kiek žinoma, XIX a. viduryje Rokiškyje veikė trys degtinės ir vienas alaus bravoras. Bravoro pastatas, kuris dar ir šiandien puošia miestą, pastatytas XIX a. pradžioje. Manoma, kad tai gali būti pirmasis neogotikinio stiliaus pastatas Lietuvoje.
– XIXa. pabaigoje baigta tiesti geležinkelio atkarpa per Rokiškį į Daugpilį. Kaip šis įvykis pakeitė miestelėnų gyvenimą?
– Nutiesus šį geležinkelio ruožą 1873 metais, Rokiškis labai pasikeitė: kone dvigubai išaugo gyventojų skaičius, čia pradėjo plūsti amatininkai, žydų tautybės gyventojai ir visa tai kėlė miesto ekonomiką. Geležinkelio ruožas „prisidėjo“ ir prie bažnyčios statybos, nes tapo patogiau atvežti reikalingas medžiagas ir jau paruoštus dirbinius. Geležinkelis visada siejamas su progresu, miesto augimu, tad ne išimtis buvo ir Rokiškis.
– Žvilgtelkime į dabartinį Rokiškio herbą: jame matyti Krošinskių, Pžezdeckių ir Tyzenhauzų herbai, o greta jų yra vargonai, tarsi simbolizuojantys muzikinę Rokiškio tradiciją. Ką bendro šis miestas turi su muzika, kad vargonai atsirado net Rokiškio herbe?
– Rokiškis turi labai gilias muzikines tradicijas. Yra manoma, jog muzikos mokykla iš Gardino čia atkelta buvo dar XVIII a. pabaigoje, nors, kiek pačiam teko domėtis, tai patvirtinančio dokumento rasti nepavyko, tad lieka paslaptis, iš kur atsirado toks faktas (juokiasi). Jeigu atsižvelgsime į šią nuomonę, tai jau atkurta muzikos mokykla ėmė veikti 1873 metais, joje buvo ruošiami vargonininkai. Įdomu tai, kad pirmoji žinoma muzikos mokykla Lietuvoje įkurta 1872 metais, tad mes pavėlavome vos vienerius metus. Svarbu paminėti, jog yra rasti susirašinėjimai tarp Tyzenhauzų ir pirmosios muzikos mokyklos steigėjų Oginskių, kur jie tarėsi dėl mokymo programų, instrumentų. Taigi 1873-ieji – Rokiškio muzikos mokyklos pradžios data, siejama su Reinoldu Tyzenhauzu. Vėliau, po dešimt metų, mokykloje pradeda dirbti žymusis, rokiškėnų mylimas Rudolfas Lymanas. Rokiškio muzikos mokyklą baigė tokie garsūs muzikantai kaip K. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, tad tikrai turime kuo didžiuotis.
– Ne mažiau nei savo muzikos mokykla, rokiškėnai didžiuojasi ir Nepriklausomybės aikšte, kuriai pavadinimą, manoma, davė joje esantis paminklas. Sakykite, koks stebuklas turėjo įvykti, kad paminklas liko nenugriautas, nors buvo pastatytas 1931 metais?
– Na, čia reikėtų pasakoti visą aikštės istoriją (juokiasi). Iš pradžių miestas turėjo radialinį planą: įsivaizduokime trikampio formos aikštę su pagrindiniais keliais. Sakoma, kad XVIII a. pabaigoje įvyko gaisras ir po jo Ignotas Tyzenhauzas nukopijavo Gardino miesto perstatymo planą bei perkėlė jį čia, į Rokiškį. Miestas suprojektuojamas klasicistiniu stiliumi, su didžiule aikšte, kuri turėjo aiškią – turgaus aikštės – funkciją. Vien pažiūrėjus į aikštės dydį suprasime, kad Rokiškis turėjo ką pirkti ir parduoti. Aikštės funkcija ilgai nekito, čia turgus vyko ir pirmosios Lietuvos respublikos laikais. Vėliau, nusprendus pastatyti paminklą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, šis architekto Roberto Antinio darbas tapo reprezentaciniu. Na, sovietmečiu tokie paminklai, žinoma, buvo griaunami, tačiau šis paminklas buvo apsaugotas, kaip pasakojama, apsukrių rokiškėnų. Yra toks pasakojimas, tačiau kiekvienas pats įvertinsime, tai tiesa ar legenda. Jeigu atkreipėte dėmesį, Vakarų pusėje stovi pavaizduotas karys ir vaidila. Komisijai, atvykusiai spręsti paminklo likimo, rokiškėnai neva paaiškinę, kad štai – Vakaruose stovi lietuvių karys, kuris saugo nuo Vakarų blogio, o iš Rytų pusės lietuvių mergelė pasitinka Stalino saulę – taip kalbėjo apie lietuvių vaidilutę tautiniais rūbais, iškėlusią į dangų rankas. Kaip dabar matome, saulės disko centre yra svastikos ženklas. Šiais laikais daug kas to ženklo bijo, tačiau tai yra senas indoeuropietiškas simbolis, siekiantis penkių tūkstančių metų istoriją ir Lietuvoje jį vadiname saulės kryžiumi. Pastarasis ant paminklo buvo užtinkuotas kartu su data. Tai toks yra pasakojimas apie paslėptas sovietines prasmes ir paminklo išsaugojimą. Na, dabar tai tėra legenda, bet kas gali paneigti, kad ne, taip nebuvo…?

Ar dabar Rokiškis labiau kvepia linais? Ar jau matyti mūsų pamėgtose gatvėse iškabas kabinantys amatininkai, girdėti geležinkelio bėgių dundesys ir turgaus aikštės klegesys? Šiam kartui tiek, tegu klega iki kitų susitikimų…

Neda Letukytė