Lietuvoje garsus filosofas Vydūnas yra sakęs, kad kalbėdamas kiekvienas žmogus savo asmenybę padaro ryškią ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Ir iš tikrųjų: kasdien renkame tūkstančius žodžių ir jų formuluočių, bandome rasti tinkamą kontekstą, su vienais žmonėmis renkamės dalykišką kalbos toną, kitiems įkalbinti, įtikinti, prajuokinti pasitelkiame kitokią kalbos manierą. Galbūt taip ir kuriame žodžių, sakinių voratinklius it įgudę audėjai kilimą – retai susimąstome, bet nuolat lipdome gyvosios kalbos kūrinius.

Į kalbą kiekvienas gali žvelgti labai asmeniškai ir tirti savo individualų santykį su šiuo reiškiniu- meno kūriniu, tačiau ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip kalba funkcionuoja bendruomenėse. Iš esmės santykius „kalba – bendruomenės“ geriausiai iliustruoja Lietuvos tarmių žemėlapis. Kai 2013-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tarmių metais, šia tema kalbintas poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas sakė: „Stebina tarmių gausa ir skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų“. Tai vis apie lietuvišką lobį – šalia gintaro ir linais melsvų laukų įkurdiname kalbą. Pagal tai, kaip tariame garsus, kurias žodžių dalis mėgstame kirčiuoti, esame krikštijami žemaičiais, aukštaičiais, dzūkais ar suvalkiečiais, o iš šių kategorijų kyla ir smulkesnės: patarmės, pratarmės, šnektos. Atrodytų, gal tai – tik mokslininkams reikalingas žaidimas žemėlapiais ir fonetika, tačiau dažnai ir patys, vos atsidūrę iš kitų miestų atvykusių žmonių draugijoje, imame domėtis, kas iš kokio regiono atvyko ar išdidžiai pasisakome esantys tikri aukštaičiai, širdingi dzūkai ir pan. Jeigu jums kada teko matyti, kaip nudžiunga kokiame Lietuvos pakrašty susitikę žemaičiai, jūs suprantate, apie ką aš. Nesvarbu, kad dar prieš akimirką šie žmonės nė nebuvo pažįstami, tačiau atradę geografinį ir kalbinį artumą, jie jau rokuojasi it seni bičiuliai: kaip anksčiau minėta, kalba voratinkliu sujungia mus į bendruomenes.

Pamenu savo pirmąjį ryškų susidūrimą su tų bendruomenių smalsumu viena kitos atžvilgiu. Kai persikėliau į lietuviškąjį tautų ir kalbų katilą Vilnių, susipažinau su mergina, kilusia iš Žemaitijos ir dar pirmąją mūsų pokalbio valandą ši paprašė manęs pakalbėti aukštaitiškai, „kaip Utenoj“. Toks prašymas, žinoma, pasirodė kiek netikėtas, nes kai pripranti prie kokio nors reiškinio, daikto ar žmogaus, nebematai viso išskirtinumo, kuriuo žavėtumeisi, jei tik tai nebūtų taip įprasta ir kasdieniška. Dėl to „pakalbėti aukštaitiškai“ atrodo keista ir neypatinga, tarsi nė nėra čia ką kalbėti. Pamenu, sunkiai sugalvojau sakinį, kuriame girdėtųsi mūsiškai tariami garsai ir tarmės skirtis nuo visiems įprastos, bendrinės kalbos. Tada man pagelbėjo dar vaikystėje iš mamos išmokta daina apie šyvų kumelį ir mergelę, kuri rašką batvinius. Matyt, tokiomis akimirkomis ryškiausiai jauti, kaip stipriai esi susijęs su tuo, kas telpa namų sąvokoje: kalba, mamos pasakojimai ir krašto dainos, pažįstamos vietos ir visos vaikystėje glostytos kumelės.

Įdomu tai, kad labai panašius, tačiau skirtingus namus turime kiekvienas iš mūsų. Argi ne puiku būtų užsukti į svečius? Vienam kaimas virsta ulyčia, trečiam soda ir nepaisant to, visi glaudžiamės tame „neperplaukiamų vandenų“ nedalomame žemės lopinėlyje, kartu su daugybe savo istorijų ir skirtingomis tų pačių sąvokų interpretacijomis. Būtų smagu pasišnekėti, tiesa?
Kad tie pašnekesiai vyktų ir pasiektų kiekvieną jūsų, kūrybinė Rokiškio radijo grupė kviečia klausytis naujos radijo laidos „Tegu kalba – negi sopa“, kurios metu bus kalbamasi su žmonėmis ir apie žmones. Skirtingomis tarmėmis, apie vis kitokius, tačiau kiekvienam savus namus.

Neda Letukytė