Justinas Krisiūnas: visada buvau, esu ir būsiu iš „Rokiškią“ ir tuo didžiuojuosi

Magija – keistas dalykas. Vieni ją randa „Hario Poterio“ knygose, kiti – mosikuodami mėgėjiškomis burtų lazdelėmis, o tretiems tai – tiesiog įsimylėjimo momentas. „Tegu kalba – negi sopa“ kūrybinės grupės kalbintas režisierius Justinas Krisiūnas mums pasakoja apie kitokius stebuklus: magiškus momentus teatro ir kino užkulisiuose. Pasidairykime po juos kartu!

Pokalbį pradėsime turbūt Jums jau įprastu klausimu: kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas?
Kinas atsirado tada, kai gimiau, pradėjau matyti ir kai atsirado televizorius. Tada man buvo kokie penki – šeši metai. Pamenu pirmuosius filmus (tarp jų ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“) kaime pas močiutę transliavusį dar nespalvotą televizorių. Tai tie pirmieji vaizdai ir kino pojūčiai būtent iš tų laikų ir atėjo: kai susirinkdavom visa šeima, kaimynai ir pusė rajono, nes televizorių tais laikais ne visi turėjo. Tokios tos ištakos. O kalbant apie kiną, kurį kuriu ir suprantu šiandien, tai susidūrimas su juo įvyko ne taip seniai – mano pirmas filmas „Emigrantai“ buvo nufilmuotas 2013 metais, kada ir prasidėjo tikras prisilietimas prie kino.

Nuo ko šiandien prasideda kino filmo kūrimo procesas?

Visų pirma nuo drąsos, kada tu pasiryžti ir sugalvoji, kad nori. Tada susirandi medžiagą, kuri tave jaudina, atrodo aktuali, suvoki žinutę, kurią nori skleisti. O toliau – scenarijaus rašymas, svarstymai, kas (kokie aktoriai) tą istoriją galėtų įgyvendinti. Išsirinkus aktorius prasideda medžiagos analizė ir taip toliau, toliau, toliau keliaujam, kol įkopiam į tą kalną.
Minėjote drąsą, tad papasakokite, su kokiais didžiausiais iššūkiais jau teko susidurti filmavimo aikštelėse.
Lietuvoje šiandieninis kinas yra pakankamai sudėtingas, nes mūsų šalis maža, turim mažai žiūrovų, tad vienas didžiausių iššūkių, kaip bebūtų gaila ir liūdna, yra finansiniai reikalai. O paskui – pačiam šimtu procentų patikėti savo idėja, niekada nesuabejoti ir visada tikslingai keliauti link finišo.

Kas yra Jūsų autoritetai bei labiausiai įkvepiantys filmai Lietuvos kine?

Be abejonės, lietuvišką kiną apskritai myliu, nepraleidžiu nė vienos lietuviškos premjeros. Tikrai domiuosi kolegų darbais, tad man visada smagu ekrane matyti lietuvišką kiną, lietuvišką žodį, lietuvių aktorius…Jeigu kalbant apie autoritetus…jau minėti „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ yra palikę neišdildomą įspūdį; „Riešutų duoną“ visą laiką norisi pasižiūrėti, nes tai yra gražu, prasminga, akcentuojama daug vertybių. Iš šiuolaikinių kino juostų kaip vieną didžiausią įspūdį palikusių filmų išskirčiau Audriaus Juzėno „Ekskursantę“. Matyt, aš esu draminio žanro žmogus ir todėl būtent tokios istorijos mane paveikia labiausiai.

Jeigu lietuvių tautai reikėtų priskirti kokį nors teatro arba kino žanrą, tai kas mes būtumėme?
Mes būtumėm niurgzliai, pavyduoliai, nepatenkinti viskuo… (juokiasi). Ne, juokauju. Jeigu rimtai, tai mes mokam ir skaniai pasijuokti, ir apsiverkt, kada reikia, ir išsiliet. Siaubo elementų gal šiek tiek mažiau pas mus, nors to siaubo netrūksta. Tad įrėminti į vieną žanrą būtų labai sudėtinga, bet šiai dienai, žiūrint į kino tendenciją, matosi, kad mūsų žiūrovas į komedijas eina mieliau ir aš tai suprantu, nes žmonėms norisi pailsėti nuo kasdienybės, rūpesčių ir problemų, socialinių sunkumų. Bet aiškiai matosi, kad dramos mes irgi nebijom, priimam šį žanrą, vertinam ir mums jis – reikalingas.

Jūsų kūrybiniai sumanymai dažnai Jus vėl atveda į Rokiškio kraštą, iš kurio esate kilęs, nors dabar gyvenate Vilniuje. Sakykite, kuo ypatingas Jūsų ryšys su gimtomis vietomis ir kodėl taip svarbu kūryba užsiimti ir ja dalintis čia?
Turbūt viskas taip yra pirmiausia dėl to, kad čia užaugau ir kiek jau esu nugyvenęs, savo gražiausius metus praleidau Rokiškyje, dirbdamas su Jaunimo teatru. Grįžęs po mokslų Klaipėdoje veiklą pradėjau nuo vieno spektaklio, kada čiut ne čiut surinkom pusę salės. O paskui augom, augom ir per septynerius metus „priaugom“ iki dvylikos anšlaginių salių Rokiškio rajone. Manau, kad mus pamatė ne tik visas Rokiškis, visas rajonas, bet dar ir aplinkiniai rajonai, nes Rokišky nėra tiek žmonių, aš nesuvokiu, iš kur jų tiek daug buvo. Ta meilė žmonių, kurie mane užaugino, kuriems jaučiausi reikalingas, sukūrė nepaprastą ryšį, kuris yra „įaugęs“ į mane. Atrodo, esu šiek tiek skolingas Rokiškio žmonėms, nes visada jaučiu jų norą apie mane žinoti, mane matyti, girdėti ir kartu augti. Tai tokia ta meilė Rokiškiui visada yra. Kolegos juokiasi, kada filmuojant aikštelėje (tiek serialuose, tiek kine), kalbu rokiškietiškai (gal ir šiandien dar nemoku normaliai lietuviškai šnekėt); ir tai yra žavu, smagu. Niekada niekur nesu pasakęs, kad esu vilnietis: visada buvau, esu ir būsiu iš Rokiškią ir tuo didžiuojuosi bei džiaugiuosi.

Kalbėdamas paminėjote savo indėlį į Rokiškio Jaunimo teatro veiklą, tad sakykite, kuo skiriasi darbo specifika dirbant kine ir teatre?

Kine yra milžiniškas pasiruošimas: metus laiko tu ruošiesi, analizuoji, viską suskaičiuoji (tame labai daug matematikos), susidėlioji tikslus, minutės tikslumu išdėliojami visi darbai, kas ir kada bus filmuojama ir pan. Kai viską padarai, tada mėnesį ar du, priklausomai nuo to, koks tas filmas, vyksta filmavimo darbai – visas sprogimas. Ir tada tu užfiksavai, nufilmavai ir jau kelio, brolyti, atgal nebėra. Teatre panašiai – daug repetuoji, eina mėnesiai, kartais metai. Pasirodo premjera, bet tu pamatai, kad dar toje scenoje kažkaip suklydau, tad galima pataisyti – kitame spektaklyje jau ir pasitaisei: procesas dar yra valdomas. O kinas yra šios sekundės, šio momento: kaip viskas suėjo, kaip aura sukrito. Ir jeigu pavyko tą stygą gerai užgauti, jauti „kaifą“ ir dėkingumą.

Tad kuri atmosfera (kino ar teatro) Jums, kaip kūrėjui, yra mielesnė?

Čia gal etapais. Žinot, nesinori prisirišti. Dabar taip išėjo, kad viskas labiau pakrypo į kiną, bet būna, kad ateini į teatrą, žiūri spektaklius ir kažkas viduje virpa, ir norisi to tiesioginio žiūrovo. Kinas ir teatras tuo ir skiriasi, kad teatre tu pats čia ir dabar gyvai bendrauji su žiūrovu, jam transliuoji jausmus bei emocijas, o kine viską ištransliuoti reikia ant balto ekrano, per projektorių, tad dingsta šiek tiek gyvybės. Bet, žinoma, ten yra kita magija, kitos iliuzijos. Tad pasverti „kinas ar teatras?“ turbūt tas pats kaip aiškintis „višta ar kiaušinis?“. Labai sudėtinga – amžinas klausimas.

Teko matyti, kad Jums dirbant su savo projektais, socialiniuose tinkluose pasirodo žinučių, jog ieškomi tam tikri daiktai, reikalingas rekvizitas, prašote žmonių pagalbos. Kaip žmonės reaguoja į tokius skelbimus ir ar visada surandat tai, ko ieškot?
Be abejonės, žmonės reaguoja labai gražiai. Taip sutampa, kad dažnai filmuoju savame krašte, tad pagalbos tikrai atrandam, o ir paskutinis filmas be kraštiečių palaikymo būtų neįmanomas. Jie labai geranoriškai patys važiavo į masuotes (masinių scenų filmavimus – aut.past.), padėjo viskuo, kuo gali: tempė iš namų techniką, maistą… čia toks bendruomeniškas dalykas. Ir man labai smagu, kad žmonės sutinka kartu „pažaisti“ kiną, dalyvauti procese ir patirti tas emocijas. Aišku, gal kartais jiems kinas atrodo kažkoks stebuklas, nes tu jį stebi atėjęs į kino teatrą. O kai realiai matai, kaip jis vyksta, kai visą dieną kankinamės dėl vienos frazės ar praėjimo, jauti, kad tai yra milžiniškas laukimo darbas: lauki, lauki, lauki visą dieną, o kartais dvi ar tris, kol sulauki „o dabar jus filmuos“. Ir pupt – pafilmuoja kokią valandą ar dvi, paskui ateini į kiną žiūrėti, štai, „mane juk taip ilgai filmavo“ ir tris sekundes parodo (juokiasi). Tai toks tas kinas.

Baigdami pokalbį tikram aukštaičiui Justinui Krisiūnui surengėme „egzaminą“: paprašėme į bendrinę lietuvių kalbą „išversti“ keletą tarmiškų žodžių. Įdomu, kaip šias mįsles sektųsi minti jums?

Štai kokius žodžius paprašėme iššifruoti: atšlaimas, gurbas, sproklus meičiukas, kiaulažviegio alda.

O teisingi atsakymai yra tokie : atšlaimas – kiemas, gurbas – tvartas, sproklus meičiukas – ėdrus paršas, kiaulažviegio alda: kiaulažviegis – prietema, laikas, kada gyvuliai jau šaukiasi savo šeimininkų; alda – triukšmas; kiaulažviegio alda – gyvulių prietemoje keliamas triukšmas.

Kaip tokį „egzaminą“ laikyti sekėsi Justinui Krisiūnui galite išgirsti „Rokiškio radijo“ laidų „Tegu kalba – negi sopa“ archyve www.rokiskioradijas.lt

Justiną Krisiūną kalbino Neda Letukytė

Kelionė Rokiškio istorijos keliais

Ar pamenate įdomiausią istorijos pamoką, kokioje teko dalyvauti? Ar prieš akis iškyla mokytojo lazdele vedžiojami žemėlapių kontūrai, o gal taip ir matote save, iš nuostabos pravėrusį burną ekskursijoje prie kunigaikščio Gedimino paminklo? O kas, jeigu istorijos pamoka vyksta it žavus susitikimas čia pat, ant parko suolelio, kur muziejininkas leidžiasi kamantinėjamas ir vingiuotą pasakojimą apie mūsų miestą kuria pagal tau taip rūpimus klausimus? Laimei, kartais iš tikrųjų būna tokių progų! Apie Rokiškį pasakoja muziejininkas, istorikas Giedrius Kujelis.

– Įvažiuojančius į miestą pasitinka ženklas su skaičiais 1499, žyminčiais Rokiškio miesto gimtadienį. Nuo kokio įvykio pradėta skaičiuoti miesto istorija?
– Skaičiuoti pradedame nuo pirmo žinomo istorijos dokumento. Šis dokumentas – didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija Grigaliui Astikui dėl girios kirtimo. Privilegija pasirašyta Merkinėje, 1499 metų rugsėjo 21d. Deja, kur yra šio dokumento originalas, nėra žinoma, tačiau šioje privilegijoje yra minimas Rokiškio dvaras.
– Į miestą atvykusiems svečiams rokiškėnai mėgsta pasakoti legendą apie šiuose kraštuose medžiojusį medžiotoją Roką ir jo nušautą kiškį. Ar yra žinoma kitų versijų, iš kur kilo toks miesto vardas?
– Vieniems legenda apie medžiotoją Roką atrodo labai graži, žaisminga, vaikai piešia kiškius, yra galvojama apie „kiškių parko“ įkūrimą mieste. Kitiems tokia legenda atrodo pernelyg vaikiška, nesolidi. Vis dėlto, tuos, kurie šios istorijos nemėgsta, turėčiau nuliūdinti, nes kaip bebūtų, kažkoks Rokas yra prikišęs nagus. Taip sakau todėl, kad vietovardžio priesaga –išk- rodo vietovardžio kilmę iš asmenvardžio, pavyzdžiui, mano miestas būtų Giedriškis. Taigi ir Rokiškis siejamas su Roku, nors kas jis buvo ir iš kur atvyko – lieka paslaptimi.
– Rokiškio vardą jau turime, tad nuo kokių įstaigų, dirbtuvių ir verslų ima kurtis pats miestas?
– Rokiškio „arkliukas“ visada buvo linai. Ne veltui įvažiuojant į Rokiškio kraštą dar stovi sovietiniai stendai su linų žiedais. Linais Europoje garsėjame nuo XVII amžiaus, jie keliaudavo per Rygą, į Angliją, Olandiją. Kadangi jie buvo itin vertinami, būtent prekyba linais sunešė didžiulius turtus Rokiškio dvarui. Įdomu tai, kad Rokiškis nebuvo agrarinis miestelis, kokiais paprastai tapdavo tokio dydžio miestai. Čia buvo vienas prekybos centrų, o Rokiškio bendradarbiavimą su Ryga – prekybos uostu – liudija ir rastos Rygos monetos. Beje, net valstiečių prievolėse buvo įrašytas punktas, jog privaloma kartą per metus vežti produkciją į Rygos uostą.
– Kokia yra Rokiškio aludarių istorija?
– Jei į dvarą pažvelgtume kaip į ūkinį vienetą, matytume, kad didžiausią pelną nešė du verslai: malūnas ir bravoras (tiek spirito, tiek alaus). Na, alų dažnai darydavo ir patys miestiečiai, bet būdavo ir dvaro bravoras, kuris alų gamindavo bei juo prekiaudavo. Kiek žinoma, XIX a. viduryje Rokiškyje veikė trys degtinės ir vienas alaus bravoras. Bravoro pastatas, kuris dar ir šiandien puošia miestą, pastatytas XIX a. pradžioje. Manoma, kad tai gali būti pirmasis neogotikinio stiliaus pastatas Lietuvoje.
– XIXa. pabaigoje baigta tiesti geležinkelio atkarpa per Rokiškį į Daugpilį. Kaip šis įvykis pakeitė miestelėnų gyvenimą?
– Nutiesus šį geležinkelio ruožą 1873 metais, Rokiškis labai pasikeitė: kone dvigubai išaugo gyventojų skaičius, čia pradėjo plūsti amatininkai, žydų tautybės gyventojai ir visa tai kėlė miesto ekonomiką. Geležinkelio ruožas „prisidėjo“ ir prie bažnyčios statybos, nes tapo patogiau atvežti reikalingas medžiagas ir jau paruoštus dirbinius. Geležinkelis visada siejamas su progresu, miesto augimu, tad ne išimtis buvo ir Rokiškis.
– Žvilgtelkime į dabartinį Rokiškio herbą: jame matyti Krošinskių, Pžezdeckių ir Tyzenhauzų herbai, o greta jų yra vargonai, tarsi simbolizuojantys muzikinę Rokiškio tradiciją. Ką bendro šis miestas turi su muzika, kad vargonai atsirado net Rokiškio herbe?
– Rokiškis turi labai gilias muzikines tradicijas. Yra manoma, jog muzikos mokykla iš Gardino čia atkelta buvo dar XVIII a. pabaigoje, nors, kiek pačiam teko domėtis, tai patvirtinančio dokumento rasti nepavyko, tad lieka paslaptis, iš kur atsirado toks faktas (juokiasi). Jeigu atsižvelgsime į šią nuomonę, tai jau atkurta muzikos mokykla ėmė veikti 1873 metais, joje buvo ruošiami vargonininkai. Įdomu tai, kad pirmoji žinoma muzikos mokykla Lietuvoje įkurta 1872 metais, tad mes pavėlavome vos vienerius metus. Svarbu paminėti, jog yra rasti susirašinėjimai tarp Tyzenhauzų ir pirmosios muzikos mokyklos steigėjų Oginskių, kur jie tarėsi dėl mokymo programų, instrumentų. Taigi 1873-ieji – Rokiškio muzikos mokyklos pradžios data, siejama su Reinoldu Tyzenhauzu. Vėliau, po dešimt metų, mokykloje pradeda dirbti žymusis, rokiškėnų mylimas Rudolfas Lymanas. Rokiškio muzikos mokyklą baigė tokie garsūs muzikantai kaip K. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, tad tikrai turime kuo didžiuotis.
– Ne mažiau nei savo muzikos mokykla, rokiškėnai didžiuojasi ir Nepriklausomybės aikšte, kuriai pavadinimą, manoma, davė joje esantis paminklas. Sakykite, koks stebuklas turėjo įvykti, kad paminklas liko nenugriautas, nors buvo pastatytas 1931 metais?
– Na, čia reikėtų pasakoti visą aikštės istoriją (juokiasi). Iš pradžių miestas turėjo radialinį planą: įsivaizduokime trikampio formos aikštę su pagrindiniais keliais. Sakoma, kad XVIII a. pabaigoje įvyko gaisras ir po jo Ignotas Tyzenhauzas nukopijavo Gardino miesto perstatymo planą bei perkėlė jį čia, į Rokiškį. Miestas suprojektuojamas klasicistiniu stiliumi, su didžiule aikšte, kuri turėjo aiškią – turgaus aikštės – funkciją. Vien pažiūrėjus į aikštės dydį suprasime, kad Rokiškis turėjo ką pirkti ir parduoti. Aikštės funkcija ilgai nekito, čia turgus vyko ir pirmosios Lietuvos respublikos laikais. Vėliau, nusprendus pastatyti paminklą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, šis architekto Roberto Antinio darbas tapo reprezentaciniu. Na, sovietmečiu tokie paminklai, žinoma, buvo griaunami, tačiau šis paminklas buvo apsaugotas, kaip pasakojama, apsukrių rokiškėnų. Yra toks pasakojimas, tačiau kiekvienas pats įvertinsime, tai tiesa ar legenda. Jeigu atkreipėte dėmesį, Vakarų pusėje stovi pavaizduotas karys ir vaidila. Komisijai, atvykusiai spręsti paminklo likimo, rokiškėnai neva paaiškinę, kad štai – Vakaruose stovi lietuvių karys, kuris saugo nuo Vakarų blogio, o iš Rytų pusės lietuvių mergelė pasitinka Stalino saulę – taip kalbėjo apie lietuvių vaidilutę tautiniais rūbais, iškėlusią į dangų rankas. Kaip dabar matome, saulės disko centre yra svastikos ženklas. Šiais laikais daug kas to ženklo bijo, tačiau tai yra senas indoeuropietiškas simbolis, siekiantis penkių tūkstančių metų istoriją ir Lietuvoje jį vadiname saulės kryžiumi. Pastarasis ant paminklo buvo užtinkuotas kartu su data. Tai toks yra pasakojimas apie paslėptas sovietines prasmes ir paminklo išsaugojimą. Na, dabar tai tėra legenda, bet kas gali paneigti, kad ne, taip nebuvo…?

Ar dabar Rokiškis labiau kvepia linais? Ar jau matyti mūsų pamėgtose gatvėse iškabas kabinantys amatininkai, girdėti geležinkelio bėgių dundesys ir turgaus aikštės klegesys? Šiam kartui tiek, tegu klega iki kitų susitikimų…

Neda Letukytė

„Namai“, į kuriuos galime sugrįžti kiekvieną akimirką

Lietuvoje garsus filosofas Vydūnas yra sakęs, kad kalbėdamas kiekvienas žmogus savo asmenybę padaro ryškią ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Ir iš tikrųjų: kasdien renkame tūkstančius žodžių ir jų formuluočių, bandome rasti tinkamą kontekstą, su vienais žmonėmis renkamės dalykišką kalbos toną, kitiems įkalbinti, įtikinti, prajuokinti pasitelkiame kitokią kalbos manierą. Galbūt taip ir kuriame žodžių, sakinių voratinklius it įgudę audėjai kilimą – retai susimąstome, bet nuolat lipdome gyvosios kalbos kūrinius.

Į kalbą kiekvienas gali žvelgti labai asmeniškai ir tirti savo individualų santykį su šiuo reiškiniu- meno kūriniu, tačiau ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip kalba funkcionuoja bendruomenėse. Iš esmės santykius „kalba – bendruomenės“ geriausiai iliustruoja Lietuvos tarmių žemėlapis. Kai 2013-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tarmių metais, šia tema kalbintas poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas sakė: „Stebina tarmių gausa ir skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų“. Tai vis apie lietuvišką lobį – šalia gintaro ir linais melsvų laukų įkurdiname kalbą. Pagal tai, kaip tariame garsus, kurias žodžių dalis mėgstame kirčiuoti, esame krikštijami žemaičiais, aukštaičiais, dzūkais ar suvalkiečiais, o iš šių kategorijų kyla ir smulkesnės: patarmės, pratarmės, šnektos. Atrodytų, gal tai – tik mokslininkams reikalingas žaidimas žemėlapiais ir fonetika, tačiau dažnai ir patys, vos atsidūrę iš kitų miestų atvykusių žmonių draugijoje, imame domėtis, kas iš kokio regiono atvyko ar išdidžiai pasisakome esantys tikri aukštaičiai, širdingi dzūkai ir pan. Jeigu jums kada teko matyti, kaip nudžiunga kokiame Lietuvos pakrašty susitikę žemaičiai, jūs suprantate, apie ką aš. Nesvarbu, kad dar prieš akimirką šie žmonės nė nebuvo pažįstami, tačiau atradę geografinį ir kalbinį artumą, jie jau rokuojasi it seni bičiuliai: kaip anksčiau minėta, kalba voratinkliu sujungia mus į bendruomenes.

Pamenu savo pirmąjį ryškų susidūrimą su tų bendruomenių smalsumu viena kitos atžvilgiu. Kai persikėliau į lietuviškąjį tautų ir kalbų katilą Vilnių, susipažinau su mergina, kilusia iš Žemaitijos ir dar pirmąją mūsų pokalbio valandą ši paprašė manęs pakalbėti aukštaitiškai, „kaip Utenoj“. Toks prašymas, žinoma, pasirodė kiek netikėtas, nes kai pripranti prie kokio nors reiškinio, daikto ar žmogaus, nebematai viso išskirtinumo, kuriuo žavėtumeisi, jei tik tai nebūtų taip įprasta ir kasdieniška. Dėl to „pakalbėti aukštaitiškai“ atrodo keista ir neypatinga, tarsi nė nėra čia ką kalbėti. Pamenu, sunkiai sugalvojau sakinį, kuriame girdėtųsi mūsiškai tariami garsai ir tarmės skirtis nuo visiems įprastos, bendrinės kalbos. Tada man pagelbėjo dar vaikystėje iš mamos išmokta daina apie šyvų kumelį ir mergelę, kuri rašką batvinius. Matyt, tokiomis akimirkomis ryškiausiai jauti, kaip stipriai esi susijęs su tuo, kas telpa namų sąvokoje: kalba, mamos pasakojimai ir krašto dainos, pažįstamos vietos ir visos vaikystėje glostytos kumelės.

Įdomu tai, kad labai panašius, tačiau skirtingus namus turime kiekvienas iš mūsų. Argi ne puiku būtų užsukti į svečius? Vienam kaimas virsta ulyčia, trečiam soda ir nepaisant to, visi glaudžiamės tame „neperplaukiamų vandenų“ nedalomame žemės lopinėlyje, kartu su daugybe savo istorijų ir skirtingomis tų pačių sąvokų interpretacijomis. Būtų smagu pasišnekėti, tiesa?
Kad tie pašnekesiai vyktų ir pasiektų kiekvieną jūsų, kūrybinė Rokiškio radijo grupė kviečia klausytis naujos radijo laidos „Tegu kalba – negi sopa“, kurios metu bus kalbamasi su žmonėmis ir apie žmones. Skirtingomis tarmėmis, apie vis kitokius, tačiau kiekvienam savus namus.

Neda Letukytė

500 m. menančiame dvare – išskirtinis A. Mamontovo koncertas

Rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija įsikūrusiame Ilzenbergo dvare išskirtinį koncertą surengs vienas žinomiausių šalies atlikėjų – Andrius Mamontovas.
A. Mamontovo koncertas bus pirmasis tokio masto kultūrinis renginys regione: planuojama, kad šventėje dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių iš aplinkinių miestelių, miestų ir visos Lietuvos.

Išskirtinė šventė vyks Ilzenbergo parko estradoje, įrengtoje per penkerius intensyvios dvarvietės rekonstrukcijos metus. 15 ha užimančio parko estradą supa tvenkiniai, jaunas sodas ir aukštų medžių laja. Pusę tūkstantmečio menantis Ilzenbergo dvaras kaip renginio vieta pasirinktas neatsitiktinai.

Dvaras – kultūros židinys

Lietuvos dvaruose kadaise gyveno kilmingos šeimos, juose klestėjo kultūrinės tradicijos. Dvarai buvo šviesos ir kultūros simbolis, po truputį sunykęs dėl istorinių priežasčių. Nors šimtmečius menantys statiniai ilgainiui buvo apleisti, nūdien, dažniausiai – privačių asmenų iniciatyva, siekiama sugrįžti prie primirštų tradicijų, šalies dvarus prikeliant naujam gyvenimui. „Siekiame, kad Ilzenbergo dvaras taptų regiono traukos centru, žavinčiu atvykusius žmones iš Lietuvos ir kitų kraštų. Dvare nuolat rengiame ekskursijas, ūkio produktų degustacijas, prieš rūmus jau pastatyta graži skulptūra „Angelų medis“. Šiuo metu tęsiamas kitų skulptūrų kūrimas – iki Lietuvos šimtmečio minėjimo siekiama parke įkurdinti dar dešimt skulptūrų. Stengsimės, kad aukšto meninio lygio renginiai, kaip kad A. Mamontovo koncertas, ateityje vyktų nuolat“, – sakė Ilzenbergo dvaro vietininkas Gintaras Bingelis.

Koncertas vyks dvarvietėje su puošniais dvaro rūmais

A. Mamontovo koncertas vyks pilnai atkurtoje dvarvietėje su puošniais dvaro rūmais. Kadaise tokiuose rūmuose darniai sugyveno ūkio administravimas su kultūriniu gyvenimu – muzikos ir poezijos vakarais, tapybos bei meno kūrinių pristatymais.

„Dviejų aukštų dvaro rūmai – tai XIXa. vėlyvojo klasicizmo architektūros statinys su XVIII a. rūsiais, kurie – seniausia išlikusi rūmų dalis. Pirmasis rūmų aukštas atnaujinamas su visa derama prabanga, interjeras dekoruojamas XIX a. būdingais sienų, lubų papuošimais, sietynais. Jame įrengiama puošni didžioji menė, valgomasis su šalia esančia virtuve, dvaro biblioteka, apartamentai svečiams. Antrame aukšte, mansardoje, – konferencijų salė, turinti didelį balkoną su gražiu vaizdu į dvarvietę ir miegamieji kambariai stovykloms“, – vardijo G. Bingelis. Pasak Ilzenbergo dvaro vietininko, dvaro rūmai bus naudojami visus metus: juose vyks vaikų ir sveiką gyvenimo būdą puoselėjančių žmonių stovyklos, privatūs bei oficialūs renginiai.

Kultūringas požiūris į gyvenimą

G. Bingelio teigimu, senovinio dvaro ir jaunatviška dvasia spinduliuojančios muzikos sąjunga gali atrodyti neįprastai, tačiau dvaro ir A. Mamontovo teigiamos vertybės sutampa. Muzikantas viešai pasisako už sveiką gyvenseną ir kultūros puoselėjimą. Ilzenbergo dvarvietėje vyraujančios nuostatos yra tapačios: svarbiausia – kokybiškas renginio turinys, todėl alkoholiu koncerto metu prekiaujama nebus. A. Mamontovas yra ne kartą apdovanotas ne tik už pasiekimus muzikoje, bet ir už nuopelnus šaliai. Už pilietinį aktyvumą 2010 m. atlikėjas gavo Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį, 2011 m. jam buvo įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, o 2013 m. – ordinas už santarvės puoselėjimą.

Išskirtinis A. Mamontovo koncertas vyks naujai sutvarkytos Ilzenbergo dvarvietės lauko estradoje, rugsėjo 3 d., sekmadienį. Renginio, skirto Meilės, Harmonijos ir Dvariškumo kaimiškoje vietovėje puoselėjimui, pradžia – 18 val.

Lenkų klaidų nekartos: „Samsonas Rally Rokiškis“ prioritetas – saugus ralis žiūrovams ir dalyviams

Jau rugpjūčio 4-5 dienomis Rokiškio apylinkėse įvyks didžiausia vasaros ralio fiesta – „Samsonas Rally Rokiškis“ varžybos. Į šį ralį atvyks dešimtys dalyvių iš Lietuvos ir užsienio.

Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, iki ralio likus vos dviem savaitėms „Samsonas Rally Rokiškis“ organizatorius pasiekė „Hyundai Motorsport“ laiškas. Pasaulio ralio čempionato komanda, surengusi treniruotes Lietuvoje ir vėliau išvykusi į WRC etapą Lenkijoje, ten iškovojo dvi iš trijų prizininkų pakylos vietų. Ralyje triumfavo Thierry Neuville`is, o antrąją absoliučios įskaitos poziciją iškovojo Haydenas Paddonas.

„Gavome padėkos raštą iš „Hyundai Motorsport“ komandos. Jie pasidžiaugė gerais rezultatais Lenkijos WRC etape ir dar sykį padėkojo mums už tinkamai surengtus testus Zarasuose. Komanda teigė, kad į Lenkiją iš Lietuvos išvažiavo su gera gaida, todėl santykius su mumis tikisi palaikyti ir ateityje“, – sakė „Samsonas Rally Rokiškis“ organizatorius Audrius Gimžauskas.

Tačiau panašu, kad lietuvių pastangas gali nubraukti tai, jog Pasaulio ralio čempionato etapas Lenkijoje pakibo ant plauko. Dar 2015-aisiais metais lenkai buvo po Tarptautinės automobilių federacijos padidinamuoju stiklu. FIA komisarai tuomet susirūpino ralio saugumu, kurio ir šįkart, panašu, visiškai užtikrinti nepavyko. Dėl šios priežasties Lenkija gali būti pašalinta iš ateinančių metų ralio kalendoriaus. Po tokių rokiruočių WRC komandos gali atitolti ir nuo Lietuvos.

„Lenkai jau buvo gavę geltoną kortelę, todėl reali tikimybė, jog Lenkijos etapas išvis išnyks. Ir viskas dėl saugumo problemų. Mes, kaip „Samsonas Rally Rokiškis“ organizatoriai, savo varžybų saugumui esame numatę aukštus prioritetus. Esame pasirašę sutartį su apsaugos kompanija „Grifs AG“, dar viena privačia saugos tarnyba, todėl mūsų renginyje dirbs apie 200 saugos darbuotojų. Telkiame didžiules pajėgas tam, kad žiūrovams ir dalyviams užtikrintume saugų ralį“, – kalbėjo A. Gimžauskas.

„Samsonas Rally Rokiškis“ varžybos įvyks jau rugpjūčio 4-5 dienomis. Daugiau informacijos apie renginį galite rasti www.samsonasrally.com.