Tradicijos ir papročio reikšmė mūsų namuose

Kartu su sniegu ant žemės leidžiasi ir Kalėdų dvasia. Galbūt kas nors tuoj puls burnoti, kad tai – ne visai krikščioniška šventė, o gal tik komercializuotas dovanų paradas ir prekybininkų galimybė pasipelnyti. Bet leiskite papasakoti apie tradiciją – tai, kas daro Kalėdas Kalėdomis mano, o gal ir jūsų namuose.

Žvilgsnis nuslysta padabinta Kalėdų eglute. Sakoma, ją žmonės puošti pradėjo tarsi atsitiktinai, galbūt tik praktiniais sumetimais : Viduramžiais gruodžio mėnesį vaidinant „Rojaus vaidinimą“ (Ievos ir Adomo istoriją) reikėjo vieno esminių bilbinių simbolių – obels. Na, žiemą vaisių šie medžiai neveda, tai spektakliams teko naudoti žaliaskares eglutes ir jas apkarstyti neva obuoliais. O šiandien mano svetainėje stovinti eglutė – žibanti ir mirksinti. Ūgiu ją jau praaugau, bet kasmet su ja susitinku it su sena, širdžiai miela drauge – tėvai šią eglutę nupirko mano pirmųjų Kalėdų proga. Šitaip į gyvenimą ateina papročiai.

Kai sėdamės prie Kūčių stalo, močiutė iš tvarto atneša šieno ir pakloja po balta staltiese. Galbūt taip elgiatės ir jūs? Sakoma, kad ant to šieno ar tiesiai po stalu galimai ilsisi artimųjų vėlės, ateinančios šventinės vakarienės pas savus. Dvylika patiekalų nukrautas stalas – vienintelis, už kurio susirenka visa giminė: tiek gyvieji, tiek mirusieji. Dengdamos stalą mūsų namų moterys palieka tuščią lėkštutę, į ją įdeda Kalėdaitį – netikėtai užsukusiam prašalaičiui, Kalėdų dvasiai ar išėjusiam šeimos nariui. Kalėdaitį, kaip svarbiausią metų duoną, dalinti ir laužti pradeda vyriausias šeimos narys – močiutė, kurios namuose renkasi lubas galvomis jau remiantys vaikai ir anūkai. Nuo vieno Kalėdaičio po gabalėlį atsilaužia visa šeima ir, visai kaip senovės lietuviams buvo įprasta, namų šeimininkas palinki visiems sulaukti kitų Kūčių, padėkoja už tai, kad vėl susirinkome. Maldai pakylame nuo kėdžių – dera prisiminti, kad Kūčių vakarienė ypatinga tuo, jog tas dalinamas Kalėdaitis pagal senuosius papročius yra pačių aukotojų suvalgoma auka. Gal dėl to močiutės kalbama malda ir šeimos pasidalinimas bendra tyla atrodo toks prasmingas ir tikras.

Pavalgę per naktį paliekame nenudengtą stalą, su visais namuose virtais kisieliais, aguonų piene skęstančiais kūčiukais, silkėmis, besivartančiomis pataluose, ir kitais lietuviškumu bei namais kvepiančiais patiekalais. Nuo mažumės žinojau, kad čia – vaišės išėjusiems, kurie valgys ir švęs jau giliai sutemus, per žemę keliaujant ilgiausiai metų nakčiai. Rytą pirmoji pakils močiutė, surinks po baltąja staltiese gulėjusį šieną ir nuneš šias vaišes į tvartą. Tokia tradicija Lietuvoje gyva dar nuo pagonybės laikų, nes Kalėdų šventės esmė visuomet buvo ta, jog švenčia, vėl gimsta visas pasaulis: žmonės, gyvuliai, pati gamta. Manoma, kad kadaise pagonys dar Kūčių vakarą eidavo į lauką šiaudais parišti vaismedžių, taip atsidėkodami už jų bendrystę su žmogumi, išreikšdami savo pagarbą gamtai.

Po to visi išsiskirstysim į naują, švarų gyvenimo lapą išsinešdami šeimos ir namų jaukumo. Po ilgiausios metų nakties Saulė pakeičia savo padėtį ir pagonių vaizduojamas Devyniaragis elnias tarp savo ragų ją parneš žmonėms, gamtai, gyvenimo ciklui. Krikščionys laukia didingos Trijų Karalių Kasparo, Merkelio ir Baltazaro kelionės, kurios tikslas – pagarbinti ir pasveikinti ėdžiose gulintį, ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Sausio šeštą dieną jie atneš aukso, miros ir smilkalų. Iš čia ir kilo mūsuose tokia gyva tradicija keistis dovanomis ir keičiantis žiūrėti vieniems į kitus meilės kupinu žvilgsniu.

Tebūnie tai tik keli akcentai, kurie mūsų namuose įžiebia Kalėdų jausmą, pripildo vilties, sakralumo ir tikėjimo, kad per šias šventes į rankas tikrai krenta kažkas stebuklingo. Tebūnie tai – tik papročiai, bet jie dovanoja esmės suvokimą – atsigręžimą į artimą, į šeimą, pagarbą supančiam pasauliui, gamtai ir protėviams.

Neda Letukytė

Neblėstanti meilė tautiniam kostiumui

Kada jaučiatės labiausiai pasipuošę? Su smokingais ir balinėmis suknelėmis, šventinėmis kaukėmis, o gal taip mėgstamu ir jau dešimtus metus skaičiuojančiu mamos dovanotu megztiniu? Vilniaus Universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai Ugnė, Vilius, Inga, Damilė ir Modesta vieningai tvirtina, kad patys sau gražiausiai atrodo apsivilkę tautinius kostiumus. Jie ir pasakoja, kuo išsiskiria skirtingų regionų kostiumai ir kokios yra jų dėvėjimo subtilybės.

Klaipėdos krašto kostiumas. Pasakoja Inga, jai antrina Damilė ir Modesta
Klaipėdos krašto kostiumą iš kitų išskiria dalmoniukas – tai tokia kišenėlė, į kurią galima susidėti raktus, servetėles, maldaknygę. Kaip antrina Vilius, viską, ko gali prireikti moteriai, einančiai į bažnyčią. Delmonas buvo svarbus ir kaip detalė, pademonstruojanti merginos darbštumą ir meistriškumą. Visi delmonai būdavo labai skirtingi, kiekviena pasidarydavo tokį, koks mieliausias jos širdžiai, tad iš delmono galėjai spręsti apie merginos kruopštumą. Klaipėdos krašto merginą galima atskirti ir pagal plaukų supynimą: vyravo kasos kasytės, suraitymai. Kostiume dominuoja tamsios spalvos. Kadangi Klaipėda Pirmojo pasaulinio karo metais priklausė Vokietijai, į kostiumą persikėlė ir šiek tiek vokiškos įtakos – protestantizmo detalių: akcentuojamas paprastumas, juoda, tamsiai mėlyna spalvos, šilkinės medžiagos.

Žemaitiškas kostiumas. Pasakoja Damilė

Šis kostiumas ypatingas savo ryškumu, aritmiškais dryželiais. Vyrauja raudona spalva. Žemaitės labai mėgdavo vilkėti kuo daugiau sijonų. Jeigu esi save gerbianti žemaitė, tai būtinai užsivilksi bent du sijonus. Pavyzdžiui, jei eini per kokį purvyną, gali pasikaišyti viršutinį sijoną ir tada visi mato „oho, kokį gražų tu apatinį sijoną išsiaudei“. Dar žemaičių kostiumui būdingos nuo krūtinės klostuotos liemenės, kurios pabrėždavo moters liaunumą ir figūros vientisumą. Nors moters grožio etalonas ir nebūdavo lieknumas, bet visgi norėdavosi akcentuoti savo grakštumą. Be to, svarbi kostiumo detalė – kuo daugiau skarų: dvi ant galvos, trys ant pečių, netgi rankinukus darydavosi iš skarų (surišdavo jų kampus ir vidun galėdavo įsidėti kokį obuoliuką). Žemaitėms patikdavo nešioti ir masyvius gintarinius karolius, jų mėgdavo užsidėti bent kelias eiles, jei karoliai smulkesni, o stambesnių pakakdavo ir vienos eilės. Galvas ištekėjusios moterys puošdavo, žinoma, skara (prisiminkite, kaip atrodė rašytoja Žemaitė), o netekėjusios merginos – iš šilkinių kaspinų suraityta karūnėle, kuri vadinama range.

Aukštaitiškas kostiumas. Pasakoja Modesta, jai antrina Ugnė ir Vilius

Kostiumas labai šviesus, jame daug baltos spalvos: prijuostė, marškiniai, šviesi siuvinėta liemenė…Šiandien mano vilkimas raudonai žaliai languotas sijonas tikrai įprastas visam Aukštaitijos regionui. Netekėjusios merginos kaip ir Žemaitijoje nešiodavo karūnėles, o ištekėjusios moterys rišdavosi ilgus lininius nuometus. Aukštaitiškas kostiumas – labai blizgus, tad nuo kitų kostiumų tuo ir skiriasi: turi auksinės, sidabrinės spalvos, o kiti neturi…(juokiasi). Dar aukštaitės sau leisdavo sidabrinius karolius ir sidabrines liemenių suvarstymo kilputes – turtingos. Aukštaitiškas kostiumas – vienas seniausių, ilgiausiai išlaikęs archajišką kostiumo sandarą.

Ansamblio „Ratilio“ nariai dalijosi ne tik žiniomis apie tautinius kostiumus, bet ir istorijomis iš savo gastrolių Meksikoje, Šanchajuje, Maltoje, Kazachstane… Mūsų pokalbio pasiklausyti galite Rokiškio radijo laidos „Tegu kalba – negi sopa“ archyve rokiskioradijas.lt

Folkloro ansamblio „Ratilio“ narius kalbino Neda Letukytė

Mantas Zakarka : apie nesuskaičiuojamą išgertų kavos puodelių kiekį ir svajonę įgyvendinti vieną renginį

Su jaunais žmonėmis apie jaunus žmones. Šitaip kalbamės su rokiškėnu Mantu Zakarka, kurį kone taikliausiai galima apibūdinti vardinant tokius epitetus: visuomeniškas, pilietiškas ir be galo veiklus…Šįkart – apie Manto kelią jaunimo organizacijose ir jauno žmogaus paveikslą šiandieninėje Lietuvoje.

Net dvi kadencijas buvai Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJot) prezidentas. Antrąją kadenciją baigei visai neseniai, tad, sakyk, kokios mintys sukasi galvoje po šio gyvenimo etapo?

Keistos mintys sukasi galvoje, nes Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje nuo savanoriškos veiklos iki darbo pagal darbo santykius praleidau septynerius su puse metų. Jeigu dar pridėtume tą laiką, kiek Rokiškyje iki aštuoniolikos metų teko aktyviai būti įvairioje jaunimo veikloje, tai, galima sakyti, išeina geri du trečdaliai gyvenimo (juokiasi), vienaip ar kitaip dirbant su jaunais žmonėmis, jaunimo organizacijomis, iniciatyvomis. Ir tada supranti, kad iš tikrųjų įvairių patirčių gyvenime jau buvo be galo daug, nors vėlgi – kai kam dešimt ar dvylika metų atrodo labai trumpas laiko tarpas, bet, kai tau pačiam yra vos dvidešimt keleri, supranti, kad tai nėra toks jau trumpas laikas. Tad dabar dar yra ta būsena, kada tas mintis reikia susidėlioti, pasižiūrėti, ką pavyko nuveikti, ko – ne ir kur galima judėti toliau.

Manau, trumpinys LiJot yra girdėtas daugumai, tačiau ar mes visi gerai suvokiam, ką veikia tokios organizacijos prezidentas? Papasakok, kokius darbus Tau reikėdavo atlikti.

Būtų labai sunku nupasakoti kiekvieną darbo dieną, bet iš principo tai yra interesų atstovavimo darbas. Turi bendrauti su Vyriausybės atstovais, su Seimo nariais, su ministerijų atstovais, politikais atstovaudamas (šiuo atveju) jaunimo ir su jaunimu dirbančioms organizacijoms, kurias mes vienijam. Kai žurnalistai klausdavo, ką mano jauni žmonės, mes visada pabrėždavom, kad neatstovaujam visiems jauniems žmonėms, nes tai tiesiog būtų neįmanoma. Bet Lietuvoje mes turime atstovavimo demokratiją, kuri veikia tam tikromis struktūromis. Tai ši skėtinė organizacija vienijo ir dabar vienija apie 70 jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų, jos suformuoja poziciją arba nuomonę tam tikru klausimu, o prezidento užduotis yra užtikrinti, kad tai pozicijai būtų tinkamai atstovaujama. Ir galų gale, kad sprendimai, priimami net aukščiausiame politikos lygmeny, būtų tokie, kokių nori jaunimo organizacijos. Mes tai vadinam interesų atstovavimu, kai kas tai vadina lobizmu, kai kas – trukdymu politikams dirbti (juokiasi)…na, tų epitetų yra pačių įvairiausių. Aš turėjau komandą žmonių, kuriems tai yra nuolatinis darbas, o ne savanoriška veikla ar kažkokio būrelio lankymas. Tai buvo 8-9 žmonių komanda, kuria, taip pavadinkim, tekdavo nuolat rūpintis: tai yra normalūs darbdavio ir darbuotojo santykiai. Tokia buvo ta pagrindinė veikla, kurią labai sunku nupasakoti trumpai, nes kiekviena diena būdavo skirtinga. Viešumoje visi matydavo interviu žiniasklaidai, renginius, kuriuose tenka dalyvauti, ir dažniausiai, išskyrus tai, kad pasakai sveikinimo kalbą, daugiau nieko tenai ir nenuveiki, bet realiai tai, kas yra matoma, sakyčiau, sudaro kokius 5 procentus veiklos. Visa kita – juodas darbas, nesuskaičiuojami kiekiai susitikimų ir išgertų kavos puodelių.

Kuriuo iš savo įgyvendintų darbų ar projektų didžiuojiesi labiausiai?

Aš negalėčiau nei vieno iš tų darbų prisiskirti sau kaip asmeniui, nes mes visada dirbom kartu su daugeliu žmonių. Ir, viena vertus, tos pareigos yra didžiulė garbė, tačiau antra vertus – didelė atsakomybė, nes į tave žiūri kaip į tam tikrą pavyzdį, iš tavęs laukia tikslų, užduočių kėlimo, kaip mums judėti toliau. Tad vieno konkretaus darbo sau aš negalėčiau priskirti, bet per ketverius metus mes su komanda (na, norėčiau tikėti) labiau suvienijom tas organizacijas, kurios yra pas mus; mes padovanojom Lietuvai keletą visiškai naujų iniciatyvų. Viena iš jų, besitęsianti iki dabar, yra „Ačiū, Lietuva“ su mintimi, kad mes labai dažnai skundžiamės, o dar tas oras už lango nepadeda mums būti geros nuotaikos, bet tikrai turime kuo pasidžiaugti, skatinti pozityvesnį mąstymą. Per šiuos ketverius metus tęsėm mūsų kampaniją „Man ne dzin“, skirtą skatinti jaunus žmones dalyvauti rinkimuose. Rinkimuose balsuojančių jaunų žmonių procentas išaugo kone dvigubai. Žinoma, ne mūsų vienų nuopelnas, vyko tikrai daug iniciatyvų. Išskirčiau ir keletą mažiau matomų dalykų. Vienas iš pavyzdžių: daugelis mokinių naudojasi neformalaus švietimo krepšeliu; mes labai daug prisidėjom, kad jis atsirastų – pradedant dalyvavimu Seimo komitetų posėdžiuose… Taigi sunku išskirti, nes tos pareigos nėra „asmeninis“ darbas. Veikiau tai – galimybė su komanda nuveikti gerų darbų.

Jau apžvelgėm, kad tie „du trečdaliai gyvenimo“ buvo skirti įvairioms iniciatyvoms ir projektams. O kada ir kaip prasidėjo Tavo kelias jaunimo organizacijų srityje?

Iš tikrųjų labai keistai. Man neužteko to, ką gavau mokykloje, ir vis norėjosi daryti kažką daugiau. Labai gerai atsimenu, kai man buvo trylika metų, man patiko kažkoks renginys, kurio dabar jau nepamenu, ir ten aš susipažinau su keliais žmonėmis iš „Jaunųjų lyderių klubo“ ir kažkaip „užsikabinau“ – be jokios minties vėliau su tuo susisieti dalį savo gyvenimo. Pačioje pradžioje man labai rūpėjo suorganizuoti šokių maratoną, kuris, beje, įvyko (prieš 13 metų!). Paskui – vienas kitas projektas ir po truputėlį, nuosekliai ir organiškai į tai įsiliejau. Be galo džiaugiuosi, kad tuomet, kai labai suprastėjo mano mokymosi rezultatai, tėvai neuždraudė mano veiklų, nors jie galėjo taip padaryti. Tad mano kelias prasidėjo ne nuo didelių siekių ir norų bendrauti su politikais, o tiesiog nuo troškimo padaryti vieną renginį. Dabar šitą istoriją visada pasakoju kaip įrodymą, kad visi jauni žmonės gali tą patį. Man labai dažnai sakydavo, kad čia kažkas padėjo, gal čia pažintys, tėvai ar dar kas…nė velnio. Šioje vietoje kiekvienas jaunas žmogus yra laisvas daryti tai, ką jis nori. Mes gyvename laisvoje šalyje, kurioje, jei tik nori, tų galimybių yra labai labai daug. Kartais mes daug skundžiamės ir mažai pasidomim, ką galim daryti. Aš pabandžiau per „gyvą“ patirtį, man patiko; po to – viena kita iniciatyva, tačiau išvažiuodamas studijuoti į Vilnių aš negalvojau, kad toliau kažką darysiu su šia veikla, nes taip jau būna, ypač, kai esi iš mažo miesto: baigi mokyklą, išvažiuoji studijuoti ir prasideda tarsi naujas gyvenimo etapas. Bet tada mane susirado tuometinis LiJot prezidentas, sako: „žinai, tu buvai aktyvus, mes tave matydavom ir nacionaliniame lygyje, tai gal tu pabandyk pasavanoriauti.“ Na, metai savanorystės, paskui man pasiūlė likti dirbti (daugiausia dirbau regioniniais reikalais, būdavo daug važinėjimų po visą Lietuvą) ir paskui supratau, kad aš visai suvokiu, ką ir kaip būtų galima daryti jau vadovaujančioje pozicijoje. Ir pabandžiau.

Kadangi Tu visuomet esi apsuptas jaunų žmonių, tikiu, kad Tau jau pavyko susiformuoti bendrą Lietuvos jaunimo vaizdą. Koks yra mūsų šalies jaunimas ir ko jis šiandien ieško?

Pirmas dalykas, kuris man labai krinta į akis, yra tas, kad (nepabijokim to žodžio) mes save vis dar labai plakam sakydami, kad pas mus kažkas yra kitaip negu kitur. Tikrai ne. Lietuvos jauni žmonės yra lygiai tokie patys, kokie yra Amerikoj, Italijoj ar bet kur pasaulyje. Šiai dienai mes turim visas galimybes užsiimti tuo, ką daro jaunimas bet kuriame Žemės krašte. Mane labai džiugina, kad Lietuvos jauni žmonės yra „alkani“ naujovių, patirčių, kelionių, įspūdžių, nuotykių ir tai išnaudoja ne tik laisvalaikiui, bet ir savo asmenybei auginti, darbo įgūdžiams gerinti. Tai labai jaučiasi, kai susitinki su kolegomis iš užsienio: palyginus, mes esam labai jauni. Net žiūrint į amžiaus vidurkį tokioje veikloje Lietuva yra viena „jauniausių“ valstybių, nes daug kur pasaulyje žmonės tik sulaukę 25-26 metų pradeda kažkuo užsiimti, nes trūksta saviraiškos, kai pas mus jau aštuoniolikmečiai – dvidešimtmečiai daro lygiai tą patį. Ir, man atrodo, tas „alkanumas“ veda prie to, kad kartais mes galim kur kas stipriau ir geriau veikti, atstovėti savo poziciją nei kitų šalių gyventojai. Bet šiaip tas jaunas žmogus yra toks pat kaip visur. Antra, jaunas žmogus Lietuvoje yra pilietiškas ir tai vis labiau matosi; jis yra suvokiantis, kas vyksta jo valstybėje. Aš niekada nesuprasdavau visų tų, kurie sakydavo „pažiūrėkit, koks dabar jaunimas, o mūsų laikais tai būdavo kitaip.“ Jeigu gerai įsižiūrėjus į tuos senus laikus, lygiai taip pat būdavo visko: nuo vėlyvų grįžimų namo, nelegalių dalykų pavartojimo iki konfliktų su tėvais, mokytojais. Pasikeitė laikai: mes turim technologijas, daugiau galimybių, galim išvažiuoti, grįžti, vėl išvažiuoti, mokytis vienam pasaulio krašte, o dirbti – kitame, bet pats jaunimas juk nepasikeitė. Trečia, mūsų jaunas žmogus yra aktyvus ir man tai labai matosi.


Jeigu sutiktum mokyklos laikų Mantą, ką jam patartum ir ko iš jo mokytumeisi? Ryškiausi „Misijos Sibiras“ prisiminimai ir šuolis į ateitį „po penkerių metų…“ – šiuos klausimus su Mantu Zakarka gvildenome devintojoje „Tegu kalba – negi sopa“ radijo laidoje. Archyvą rasti galite rokiskioradijas.lt , o naujos laidos klausytis kviečiame jau šį trečiadienį, nuo 19val.

Mantą Zakarką kalbino Neda Letukytė

Justinas Krisiūnas: visada buvau, esu ir būsiu iš „Rokiškią“ ir tuo didžiuojuosi

Magija – keistas dalykas. Vieni ją randa „Hario Poterio“ knygose, kiti – mosikuodami mėgėjiškomis burtų lazdelėmis, o tretiems tai – tiesiog įsimylėjimo momentas. „Tegu kalba – negi sopa“ kūrybinės grupės kalbintas režisierius Justinas Krisiūnas mums pasakoja apie kitokius stebuklus: magiškus momentus teatro ir kino užkulisiuose. Pasidairykime po juos kartu!

Pokalbį pradėsime turbūt Jums jau įprastu klausimu: kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas?
Kinas atsirado tada, kai gimiau, pradėjau matyti ir kai atsirado televizorius. Tada man buvo kokie penki – šeši metai. Pamenu pirmuosius filmus (tarp jų ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“) kaime pas močiutę transliavusį dar nespalvotą televizorių. Tai tie pirmieji vaizdai ir kino pojūčiai būtent iš tų laikų ir atėjo: kai susirinkdavom visa šeima, kaimynai ir pusė rajono, nes televizorių tais laikais ne visi turėjo. Tokios tos ištakos. O kalbant apie kiną, kurį kuriu ir suprantu šiandien, tai susidūrimas su juo įvyko ne taip seniai – mano pirmas filmas „Emigrantai“ buvo nufilmuotas 2013 metais, kada ir prasidėjo tikras prisilietimas prie kino.

Nuo ko šiandien prasideda kino filmo kūrimo procesas?

Visų pirma nuo drąsos, kada tu pasiryžti ir sugalvoji, kad nori. Tada susirandi medžiagą, kuri tave jaudina, atrodo aktuali, suvoki žinutę, kurią nori skleisti. O toliau – scenarijaus rašymas, svarstymai, kas (kokie aktoriai) tą istoriją galėtų įgyvendinti. Išsirinkus aktorius prasideda medžiagos analizė ir taip toliau, toliau, toliau keliaujam, kol įkopiam į tą kalną.
Minėjote drąsą, tad papasakokite, su kokiais didžiausiais iššūkiais jau teko susidurti filmavimo aikštelėse.
Lietuvoje šiandieninis kinas yra pakankamai sudėtingas, nes mūsų šalis maža, turim mažai žiūrovų, tad vienas didžiausių iššūkių, kaip bebūtų gaila ir liūdna, yra finansiniai reikalai. O paskui – pačiam šimtu procentų patikėti savo idėja, niekada nesuabejoti ir visada tikslingai keliauti link finišo.

Kas yra Jūsų autoritetai bei labiausiai įkvepiantys filmai Lietuvos kine?

Be abejonės, lietuvišką kiną apskritai myliu, nepraleidžiu nė vienos lietuviškos premjeros. Tikrai domiuosi kolegų darbais, tad man visada smagu ekrane matyti lietuvišką kiną, lietuvišką žodį, lietuvių aktorius…Jeigu kalbant apie autoritetus…jau minėti „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ yra palikę neišdildomą įspūdį; „Riešutų duoną“ visą laiką norisi pasižiūrėti, nes tai yra gražu, prasminga, akcentuojama daug vertybių. Iš šiuolaikinių kino juostų kaip vieną didžiausią įspūdį palikusių filmų išskirčiau Audriaus Juzėno „Ekskursantę“. Matyt, aš esu draminio žanro žmogus ir todėl būtent tokios istorijos mane paveikia labiausiai.

Jeigu lietuvių tautai reikėtų priskirti kokį nors teatro arba kino žanrą, tai kas mes būtumėme?
Mes būtumėm niurgzliai, pavyduoliai, nepatenkinti viskuo… (juokiasi). Ne, juokauju. Jeigu rimtai, tai mes mokam ir skaniai pasijuokti, ir apsiverkt, kada reikia, ir išsiliet. Siaubo elementų gal šiek tiek mažiau pas mus, nors to siaubo netrūksta. Tad įrėminti į vieną žanrą būtų labai sudėtinga, bet šiai dienai, žiūrint į kino tendenciją, matosi, kad mūsų žiūrovas į komedijas eina mieliau ir aš tai suprantu, nes žmonėms norisi pailsėti nuo kasdienybės, rūpesčių ir problemų, socialinių sunkumų. Bet aiškiai matosi, kad dramos mes irgi nebijom, priimam šį žanrą, vertinam ir mums jis – reikalingas.

Jūsų kūrybiniai sumanymai dažnai Jus vėl atveda į Rokiškio kraštą, iš kurio esate kilęs, nors dabar gyvenate Vilniuje. Sakykite, kuo ypatingas Jūsų ryšys su gimtomis vietomis ir kodėl taip svarbu kūryba užsiimti ir ja dalintis čia?
Turbūt viskas taip yra pirmiausia dėl to, kad čia užaugau ir kiek jau esu nugyvenęs, savo gražiausius metus praleidau Rokiškyje, dirbdamas su Jaunimo teatru. Grįžęs po mokslų Klaipėdoje veiklą pradėjau nuo vieno spektaklio, kada čiut ne čiut surinkom pusę salės. O paskui augom, augom ir per septynerius metus „priaugom“ iki dvylikos anšlaginių salių Rokiškio rajone. Manau, kad mus pamatė ne tik visas Rokiškis, visas rajonas, bet dar ir aplinkiniai rajonai, nes Rokišky nėra tiek žmonių, aš nesuvokiu, iš kur jų tiek daug buvo. Ta meilė žmonių, kurie mane užaugino, kuriems jaučiausi reikalingas, sukūrė nepaprastą ryšį, kuris yra „įaugęs“ į mane. Atrodo, esu šiek tiek skolingas Rokiškio žmonėms, nes visada jaučiu jų norą apie mane žinoti, mane matyti, girdėti ir kartu augti. Tai tokia ta meilė Rokiškiui visada yra. Kolegos juokiasi, kada filmuojant aikštelėje (tiek serialuose, tiek kine), kalbu rokiškietiškai (gal ir šiandien dar nemoku normaliai lietuviškai šnekėt); ir tai yra žavu, smagu. Niekada niekur nesu pasakęs, kad esu vilnietis: visada buvau, esu ir būsiu iš Rokiškią ir tuo didžiuojuosi bei džiaugiuosi.

Kalbėdamas paminėjote savo indėlį į Rokiškio Jaunimo teatro veiklą, tad sakykite, kuo skiriasi darbo specifika dirbant kine ir teatre?

Kine yra milžiniškas pasiruošimas: metus laiko tu ruošiesi, analizuoji, viską suskaičiuoji (tame labai daug matematikos), susidėlioji tikslus, minutės tikslumu išdėliojami visi darbai, kas ir kada bus filmuojama ir pan. Kai viską padarai, tada mėnesį ar du, priklausomai nuo to, koks tas filmas, vyksta filmavimo darbai – visas sprogimas. Ir tada tu užfiksavai, nufilmavai ir jau kelio, brolyti, atgal nebėra. Teatre panašiai – daug repetuoji, eina mėnesiai, kartais metai. Pasirodo premjera, bet tu pamatai, kad dar toje scenoje kažkaip suklydau, tad galima pataisyti – kitame spektaklyje jau ir pasitaisei: procesas dar yra valdomas. O kinas yra šios sekundės, šio momento: kaip viskas suėjo, kaip aura sukrito. Ir jeigu pavyko tą stygą gerai užgauti, jauti „kaifą“ ir dėkingumą.

Tad kuri atmosfera (kino ar teatro) Jums, kaip kūrėjui, yra mielesnė?

Čia gal etapais. Žinot, nesinori prisirišti. Dabar taip išėjo, kad viskas labiau pakrypo į kiną, bet būna, kad ateini į teatrą, žiūri spektaklius ir kažkas viduje virpa, ir norisi to tiesioginio žiūrovo. Kinas ir teatras tuo ir skiriasi, kad teatre tu pats čia ir dabar gyvai bendrauji su žiūrovu, jam transliuoji jausmus bei emocijas, o kine viską ištransliuoti reikia ant balto ekrano, per projektorių, tad dingsta šiek tiek gyvybės. Bet, žinoma, ten yra kita magija, kitos iliuzijos. Tad pasverti „kinas ar teatras?“ turbūt tas pats kaip aiškintis „višta ar kiaušinis?“. Labai sudėtinga – amžinas klausimas.

Teko matyti, kad Jums dirbant su savo projektais, socialiniuose tinkluose pasirodo žinučių, jog ieškomi tam tikri daiktai, reikalingas rekvizitas, prašote žmonių pagalbos. Kaip žmonės reaguoja į tokius skelbimus ir ar visada surandat tai, ko ieškot?
Be abejonės, žmonės reaguoja labai gražiai. Taip sutampa, kad dažnai filmuoju savame krašte, tad pagalbos tikrai atrandam, o ir paskutinis filmas be kraštiečių palaikymo būtų neįmanomas. Jie labai geranoriškai patys važiavo į masuotes (masinių scenų filmavimus – aut.past.), padėjo viskuo, kuo gali: tempė iš namų techniką, maistą… čia toks bendruomeniškas dalykas. Ir man labai smagu, kad žmonės sutinka kartu „pažaisti“ kiną, dalyvauti procese ir patirti tas emocijas. Aišku, gal kartais jiems kinas atrodo kažkoks stebuklas, nes tu jį stebi atėjęs į kino teatrą. O kai realiai matai, kaip jis vyksta, kai visą dieną kankinamės dėl vienos frazės ar praėjimo, jauti, kad tai yra milžiniškas laukimo darbas: lauki, lauki, lauki visą dieną, o kartais dvi ar tris, kol sulauki „o dabar jus filmuos“. Ir pupt – pafilmuoja kokią valandą ar dvi, paskui ateini į kiną žiūrėti, štai, „mane juk taip ilgai filmavo“ ir tris sekundes parodo (juokiasi). Tai toks tas kinas.

Baigdami pokalbį tikram aukštaičiui Justinui Krisiūnui surengėme „egzaminą“: paprašėme į bendrinę lietuvių kalbą „išversti“ keletą tarmiškų žodžių. Įdomu, kaip šias mįsles sektųsi minti jums?

Štai kokius žodžius paprašėme iššifruoti: atšlaimas, gurbas, sproklus meičiukas, kiaulažviegio alda.

O teisingi atsakymai yra tokie : atšlaimas – kiemas, gurbas – tvartas, sproklus meičiukas – ėdrus paršas, kiaulažviegio alda: kiaulažviegis – prietema, laikas, kada gyvuliai jau šaukiasi savo šeimininkų; alda – triukšmas; kiaulažviegio alda – gyvulių prietemoje keliamas triukšmas.

Kaip tokį „egzaminą“ laikyti sekėsi Justinui Krisiūnui galite išgirsti „Rokiškio radijo“ laidų „Tegu kalba – negi sopa“ archyve www.rokiskioradijas.lt

Justiną Krisiūną kalbino Neda Letukytė

Kelionė Rokiškio istorijos keliais

Ar pamenate įdomiausią istorijos pamoką, kokioje teko dalyvauti? Ar prieš akis iškyla mokytojo lazdele vedžiojami žemėlapių kontūrai, o gal taip ir matote save, iš nuostabos pravėrusį burną ekskursijoje prie kunigaikščio Gedimino paminklo? O kas, jeigu istorijos pamoka vyksta it žavus susitikimas čia pat, ant parko suolelio, kur muziejininkas leidžiasi kamantinėjamas ir vingiuotą pasakojimą apie mūsų miestą kuria pagal tau taip rūpimus klausimus? Laimei, kartais iš tikrųjų būna tokių progų! Apie Rokiškį pasakoja muziejininkas, istorikas Giedrius Kujelis.

– Įvažiuojančius į miestą pasitinka ženklas su skaičiais 1499, žyminčiais Rokiškio miesto gimtadienį. Nuo kokio įvykio pradėta skaičiuoti miesto istorija?
– Skaičiuoti pradedame nuo pirmo žinomo istorijos dokumento. Šis dokumentas – didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija Grigaliui Astikui dėl girios kirtimo. Privilegija pasirašyta Merkinėje, 1499 metų rugsėjo 21d. Deja, kur yra šio dokumento originalas, nėra žinoma, tačiau šioje privilegijoje yra minimas Rokiškio dvaras.
– Į miestą atvykusiems svečiams rokiškėnai mėgsta pasakoti legendą apie šiuose kraštuose medžiojusį medžiotoją Roką ir jo nušautą kiškį. Ar yra žinoma kitų versijų, iš kur kilo toks miesto vardas?
– Vieniems legenda apie medžiotoją Roką atrodo labai graži, žaisminga, vaikai piešia kiškius, yra galvojama apie „kiškių parko“ įkūrimą mieste. Kitiems tokia legenda atrodo pernelyg vaikiška, nesolidi. Vis dėlto, tuos, kurie šios istorijos nemėgsta, turėčiau nuliūdinti, nes kaip bebūtų, kažkoks Rokas yra prikišęs nagus. Taip sakau todėl, kad vietovardžio priesaga –išk- rodo vietovardžio kilmę iš asmenvardžio, pavyzdžiui, mano miestas būtų Giedriškis. Taigi ir Rokiškis siejamas su Roku, nors kas jis buvo ir iš kur atvyko – lieka paslaptimi.
– Rokiškio vardą jau turime, tad nuo kokių įstaigų, dirbtuvių ir verslų ima kurtis pats miestas?
– Rokiškio „arkliukas“ visada buvo linai. Ne veltui įvažiuojant į Rokiškio kraštą dar stovi sovietiniai stendai su linų žiedais. Linais Europoje garsėjame nuo XVII amžiaus, jie keliaudavo per Rygą, į Angliją, Olandiją. Kadangi jie buvo itin vertinami, būtent prekyba linais sunešė didžiulius turtus Rokiškio dvarui. Įdomu tai, kad Rokiškis nebuvo agrarinis miestelis, kokiais paprastai tapdavo tokio dydžio miestai. Čia buvo vienas prekybos centrų, o Rokiškio bendradarbiavimą su Ryga – prekybos uostu – liudija ir rastos Rygos monetos. Beje, net valstiečių prievolėse buvo įrašytas punktas, jog privaloma kartą per metus vežti produkciją į Rygos uostą.
– Kokia yra Rokiškio aludarių istorija?
– Jei į dvarą pažvelgtume kaip į ūkinį vienetą, matytume, kad didžiausią pelną nešė du verslai: malūnas ir bravoras (tiek spirito, tiek alaus). Na, alų dažnai darydavo ir patys miestiečiai, bet būdavo ir dvaro bravoras, kuris alų gamindavo bei juo prekiaudavo. Kiek žinoma, XIX a. viduryje Rokiškyje veikė trys degtinės ir vienas alaus bravoras. Bravoro pastatas, kuris dar ir šiandien puošia miestą, pastatytas XIX a. pradžioje. Manoma, kad tai gali būti pirmasis neogotikinio stiliaus pastatas Lietuvoje.
– XIXa. pabaigoje baigta tiesti geležinkelio atkarpa per Rokiškį į Daugpilį. Kaip šis įvykis pakeitė miestelėnų gyvenimą?
– Nutiesus šį geležinkelio ruožą 1873 metais, Rokiškis labai pasikeitė: kone dvigubai išaugo gyventojų skaičius, čia pradėjo plūsti amatininkai, žydų tautybės gyventojai ir visa tai kėlė miesto ekonomiką. Geležinkelio ruožas „prisidėjo“ ir prie bažnyčios statybos, nes tapo patogiau atvežti reikalingas medžiagas ir jau paruoštus dirbinius. Geležinkelis visada siejamas su progresu, miesto augimu, tad ne išimtis buvo ir Rokiškis.
– Žvilgtelkime į dabartinį Rokiškio herbą: jame matyti Krošinskių, Pžezdeckių ir Tyzenhauzų herbai, o greta jų yra vargonai, tarsi simbolizuojantys muzikinę Rokiškio tradiciją. Ką bendro šis miestas turi su muzika, kad vargonai atsirado net Rokiškio herbe?
– Rokiškis turi labai gilias muzikines tradicijas. Yra manoma, jog muzikos mokykla iš Gardino čia atkelta buvo dar XVIII a. pabaigoje, nors, kiek pačiam teko domėtis, tai patvirtinančio dokumento rasti nepavyko, tad lieka paslaptis, iš kur atsirado toks faktas (juokiasi). Jeigu atsižvelgsime į šią nuomonę, tai jau atkurta muzikos mokykla ėmė veikti 1873 metais, joje buvo ruošiami vargonininkai. Įdomu tai, kad pirmoji žinoma muzikos mokykla Lietuvoje įkurta 1872 metais, tad mes pavėlavome vos vienerius metus. Svarbu paminėti, jog yra rasti susirašinėjimai tarp Tyzenhauzų ir pirmosios muzikos mokyklos steigėjų Oginskių, kur jie tarėsi dėl mokymo programų, instrumentų. Taigi 1873-ieji – Rokiškio muzikos mokyklos pradžios data, siejama su Reinoldu Tyzenhauzu. Vėliau, po dešimt metų, mokykloje pradeda dirbti žymusis, rokiškėnų mylimas Rudolfas Lymanas. Rokiškio muzikos mokyklą baigė tokie garsūs muzikantai kaip K. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, tad tikrai turime kuo didžiuotis.
– Ne mažiau nei savo muzikos mokykla, rokiškėnai didžiuojasi ir Nepriklausomybės aikšte, kuriai pavadinimą, manoma, davė joje esantis paminklas. Sakykite, koks stebuklas turėjo įvykti, kad paminklas liko nenugriautas, nors buvo pastatytas 1931 metais?
– Na, čia reikėtų pasakoti visą aikštės istoriją (juokiasi). Iš pradžių miestas turėjo radialinį planą: įsivaizduokime trikampio formos aikštę su pagrindiniais keliais. Sakoma, kad XVIII a. pabaigoje įvyko gaisras ir po jo Ignotas Tyzenhauzas nukopijavo Gardino miesto perstatymo planą bei perkėlė jį čia, į Rokiškį. Miestas suprojektuojamas klasicistiniu stiliumi, su didžiule aikšte, kuri turėjo aiškią – turgaus aikštės – funkciją. Vien pažiūrėjus į aikštės dydį suprasime, kad Rokiškis turėjo ką pirkti ir parduoti. Aikštės funkcija ilgai nekito, čia turgus vyko ir pirmosios Lietuvos respublikos laikais. Vėliau, nusprendus pastatyti paminklą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, šis architekto Roberto Antinio darbas tapo reprezentaciniu. Na, sovietmečiu tokie paminklai, žinoma, buvo griaunami, tačiau šis paminklas buvo apsaugotas, kaip pasakojama, apsukrių rokiškėnų. Yra toks pasakojimas, tačiau kiekvienas pats įvertinsime, tai tiesa ar legenda. Jeigu atkreipėte dėmesį, Vakarų pusėje stovi pavaizduotas karys ir vaidila. Komisijai, atvykusiai spręsti paminklo likimo, rokiškėnai neva paaiškinę, kad štai – Vakaruose stovi lietuvių karys, kuris saugo nuo Vakarų blogio, o iš Rytų pusės lietuvių mergelė pasitinka Stalino saulę – taip kalbėjo apie lietuvių vaidilutę tautiniais rūbais, iškėlusią į dangų rankas. Kaip dabar matome, saulės disko centre yra svastikos ženklas. Šiais laikais daug kas to ženklo bijo, tačiau tai yra senas indoeuropietiškas simbolis, siekiantis penkių tūkstančių metų istoriją ir Lietuvoje jį vadiname saulės kryžiumi. Pastarasis ant paminklo buvo užtinkuotas kartu su data. Tai toks yra pasakojimas apie paslėptas sovietines prasmes ir paminklo išsaugojimą. Na, dabar tai tėra legenda, bet kas gali paneigti, kad ne, taip nebuvo…?

Ar dabar Rokiškis labiau kvepia linais? Ar jau matyti mūsų pamėgtose gatvėse iškabas kabinantys amatininkai, girdėti geležinkelio bėgių dundesys ir turgaus aikštės klegesys? Šiam kartui tiek, tegu klega iki kitų susitikimų…

Neda Letukytė