Tradicijos ir papročio reikšmė mūsų namuose

Kartu su sniegu ant žemės leidžiasi ir Kalėdų dvasia. Galbūt kas nors tuoj puls burnoti, kad tai – ne visai krikščioniška šventė, o gal tik komercializuotas dovanų paradas ir prekybininkų galimybė pasipelnyti. Bet leiskite papasakoti apie tradiciją – tai, kas daro Kalėdas Kalėdomis mano, o gal ir jūsų namuose.

Žvilgsnis nuslysta padabinta Kalėdų eglute. Sakoma, ją žmonės puošti pradėjo tarsi atsitiktinai, galbūt tik praktiniais sumetimais : Viduramžiais gruodžio mėnesį vaidinant „Rojaus vaidinimą“ (Ievos ir Adomo istoriją) reikėjo vieno esminių bilbinių simbolių – obels. Na, žiemą vaisių šie medžiai neveda, tai spektakliams teko naudoti žaliaskares eglutes ir jas apkarstyti neva obuoliais. O šiandien mano svetainėje stovinti eglutė – žibanti ir mirksinti. Ūgiu ją jau praaugau, bet kasmet su ja susitinku it su sena, širdžiai miela drauge – tėvai šią eglutę nupirko mano pirmųjų Kalėdų proga. Šitaip į gyvenimą ateina papročiai.

Kai sėdamės prie Kūčių stalo, močiutė iš tvarto atneša šieno ir pakloja po balta staltiese. Galbūt taip elgiatės ir jūs? Sakoma, kad ant to šieno ar tiesiai po stalu galimai ilsisi artimųjų vėlės, ateinančios šventinės vakarienės pas savus. Dvylika patiekalų nukrautas stalas – vienintelis, už kurio susirenka visa giminė: tiek gyvieji, tiek mirusieji. Dengdamos stalą mūsų namų moterys palieka tuščią lėkštutę, į ją įdeda Kalėdaitį – netikėtai užsukusiam prašalaičiui, Kalėdų dvasiai ar išėjusiam šeimos nariui. Kalėdaitį, kaip svarbiausią metų duoną, dalinti ir laužti pradeda vyriausias šeimos narys – močiutė, kurios namuose renkasi lubas galvomis jau remiantys vaikai ir anūkai. Nuo vieno Kalėdaičio po gabalėlį atsilaužia visa šeima ir, visai kaip senovės lietuviams buvo įprasta, namų šeimininkas palinki visiems sulaukti kitų Kūčių, padėkoja už tai, kad vėl susirinkome. Maldai pakylame nuo kėdžių – dera prisiminti, kad Kūčių vakarienė ypatinga tuo, jog tas dalinamas Kalėdaitis pagal senuosius papročius yra pačių aukotojų suvalgoma auka. Gal dėl to močiutės kalbama malda ir šeimos pasidalinimas bendra tyla atrodo toks prasmingas ir tikras.

Pavalgę per naktį paliekame nenudengtą stalą, su visais namuose virtais kisieliais, aguonų piene skęstančiais kūčiukais, silkėmis, besivartančiomis pataluose, ir kitais lietuviškumu bei namais kvepiančiais patiekalais. Nuo mažumės žinojau, kad čia – vaišės išėjusiems, kurie valgys ir švęs jau giliai sutemus, per žemę keliaujant ilgiausiai metų nakčiai. Rytą pirmoji pakils močiutė, surinks po baltąja staltiese gulėjusį šieną ir nuneš šias vaišes į tvartą. Tokia tradicija Lietuvoje gyva dar nuo pagonybės laikų, nes Kalėdų šventės esmė visuomet buvo ta, jog švenčia, vėl gimsta visas pasaulis: žmonės, gyvuliai, pati gamta. Manoma, kad kadaise pagonys dar Kūčių vakarą eidavo į lauką šiaudais parišti vaismedžių, taip atsidėkodami už jų bendrystę su žmogumi, išreikšdami savo pagarbą gamtai.

Po to visi išsiskirstysim į naują, švarų gyvenimo lapą išsinešdami šeimos ir namų jaukumo. Po ilgiausios metų nakties Saulė pakeičia savo padėtį ir pagonių vaizduojamas Devyniaragis elnias tarp savo ragų ją parneš žmonėms, gamtai, gyvenimo ciklui. Krikščionys laukia didingos Trijų Karalių Kasparo, Merkelio ir Baltazaro kelionės, kurios tikslas – pagarbinti ir pasveikinti ėdžiose gulintį, ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Sausio šeštą dieną jie atneš aukso, miros ir smilkalų. Iš čia ir kilo mūsuose tokia gyva tradicija keistis dovanomis ir keičiantis žiūrėti vieniems į kitus meilės kupinu žvilgsniu.

Tebūnie tai tik keli akcentai, kurie mūsų namuose įžiebia Kalėdų jausmą, pripildo vilties, sakralumo ir tikėjimo, kad per šias šventes į rankas tikrai krenta kažkas stebuklingo. Tebūnie tai – tik papročiai, bet jie dovanoja esmės suvokimą – atsigręžimą į artimą, į šeimą, pagarbą supančiam pasauliui, gamtai ir protėviams.

Neda Letukytė